Skelbiame registraciją į vienintelę specializuotą ornitologinę mokyklą Lietuvoje. Šiuo metu renkame jau antrąją – ir paskutinę – paukščių entuziastų grupę, kurią sudarys ne daugiau nei 20 žmonių. Vietų sparčiai mažėja.
Birželio viduryje gamtos entuziastus pirmą kartą pakvietėme į turą, kurio metu stebėjome ne paukščius, bet tyrinėjome laukinį Lietuvos augalų pasaulį. Kur buvome ir ką patyrėme?
Kaip ir kasmet, kovo pabaigoje su smalsių ornitostogautojų grupe traukėme į pelėdiškiausią Lietuvoje Biržų girią. Šiemet ji vėl dovanojo susitikimus su uralinėmis, naminėmis ir žvirblinėmis pelėdomis.
.jpg)
Gegužės 26 dieną prie Melnragės molo Ornimokyklos mokinys Liudas Būčys rado naują Lietuvai paukščių rūšį – sibirinę nuodėgulę. Tiesa, ši džiugi žinia į dienos šviesą iškilo praėjus beveik po pusei metų nuo stebėjimo.
Rudens sesiją pradėjome Nemuno deltoje. Vietoje, kurią tiesiog būtina aplankyti, kai paukščiai ima migruoti į šiltuosius kraštus. Čia ornimokiniai kartu su mokytoju Mariumi Karlonu gilinosi į rudeninės migracijos fenomeną.
Paskutinį birželio savaitgalį Aukštaitijoje vyko septintoji Ornimokyklos pamoka. Šįkart mokiniai mokėsi apie smulkiuosius giesmininkus, gilino žinias apie vandens ir kitus paukščius bei klausė paskaitos apie Lietuvos saugomas teritorijas.
Šeštoji pamoka buvo skirta plėšriesiems paukščiams – vienai sunkiausiai identifikuojamų grupių. Per dvi dienas netrūko susitikimų su vapsvaėdžiais, suopiais, ereliais, lingėmis ir sakalais. Apie viską plačiau – apžvalgoje.
Kas yra atviras kraštovaizdis? Kaip atrodo natūralios pievos? Kokie paukščiai jose gyvena? Kaip žemės ūkis veikia biologinę įvairovę? Šie klausimai tapo penktosios pamokos Panemunės pievose tema.
Ketvirtą pamoką keliavome į visais metų laikais paukštingą Lietuvos teritoriją – Nemuno deltą, kur dvi dienas gilinomės į vienus sunkiausiai identifikuojamų paukščių grupių – tilvikus.
Kaip atskirti naminę nuo uralinės pelėdos? O kur trelena baltnugaris genys, o kur – pilkoji meleta? Trečiąją pamoką mokiniai Biržų girioje gilinosi į pelėdinius ir geninius paukščius bei palietė svarbią miškų aplinkosaugos temą.
Pavasaris įsibėgėja ir mokiniai beveik kas antrą savaitgalį keliauja vis į kitą Lietuvos vietą ir mokosi pažinti paukščius. Kovo pabaigoje laukė kelionė į paukščių ežeru vadinamo Žuvinto apylinkes. Kaip jiems sekėsi?
Dvidešimt paukščiais besidominčių entuziastų pradėjo metus truksiančią paukščių pažinimo kelionę, arba tiesiog Ornimokyklą. Dalinamės įspūdžiais iš pirmosios pamokos Dzūkijoje, kur mokiniai gilinosi į miško sparnuočius.
.jpg)
Kaip ir kasmet, mūsų pavasaris prasidėjo turu į Nemuno deltą, kai šio krašto pievos dar būna po potvynio vandeniu. Tada virš jų pasirodo migruojantys tūkstantiniai būriai paukščių. Ką pavyko išvysti per dvi turo dienas?
Stebėti medžiojančias balines pelėdas. Klausytis rečiausios Europos giesmininkės meldinės nendrinukės. Žygiuoti vilkų takais. Tai tik maža dalis potyrių ir įsimintinų akimirkų, kurias patyrėme Biebžos nacionaliniame parke.
Balandį keliavome į pelėdiškiausią Lietuvoje – Biržų girią – išgirsti, kaip ūbauja naminės, švilpauja žvirblinės ir ūkauja uralinės pelėdos. Kaip mums sekėsi, skaitykite turo apžvalgoje.
Pavasario sezoną atidarėme turu, kurio metu dalyviams ne tik parodėme, kaip atrodo potvynio užlietos Nemuno deltos pievos, bet ir patyrėme vandens jėgą. Apie viską plačiau – apžvalgoje.
Rudenį verta atsidurti ten, kur driekiasi paukščių migracijos keliai. Tuomet galima patirti, ką reiškia sparnuotas dangus. Viena tokių vietų mūsų krašte – Nemuno delta. Pakeliauti po šį ypatingą gamtos kampelį pakvietėme ir šiemet.
Ar kada žygiavote po mišką, kuriame karaliauja taurieji elniai? Ar matėte šiuos plačiaragius rudenį, kai jie rujoja? Ar sėdėjote naktį prie laužo ir klausėtės jų baubimo? Dalinamės įspūdžiais iš neeilinio elnių stebėjimo turo.
Paukščių ežeru vadinamą Žuvintą rudenį užplūsta migruojantys paukščiai – gervės, žąsys, antys, lingės, sakalai. Su visais susipažinti pirmą kartą pakvietėme mažiausius gamtos entuziastus – vaikus iki 14 metų.
Migruojantys pelėsakaliai, prieš akis švystelėjęs sakalas keleivis, būrys iš šiaurės atklydusių tilvikų, net trys lingių rūšys. Tai tik dalis paukščių, kuriuos pavyko pamatyti priešpaskutinį rugpjūčio šeštadienį šalia Vilniaus.
Vieną šiltą rugpjūčio naktį pirmą kartą su gidu entomologu Giedriumi Švitra leidomės į naktinių drugių pasaulį. Buvo tikra Valpurgijos naktis – priviliojome ir stebėjome daugiau nei 100 skirtingų rūšių.
Kokius paukščius galima pamatyti prie Kauno? Pulką varnų, būrį kirų ir varnėnus su vieversiais? Iš pirmo žvilgsnio gali taip pasirodyti, tačiau keliose ypatingose vietose už miesto gyvena kur kas įdomesnės ir retesnės rūšys.
Šią vasarą atidarėme Panemunių regioniniame parke ir jo apylinkėse, kur pirmą kartą su ornitostogautojais keliavome stebėti pietinių kraštų paukščių bitininkų, kurie jau daugiau nei dešimt metų sėmingai peri ir Lietuvoje.
Šiemet pirmą kartą su ornitostogautojais aplankėme Žemaitijos nacionalinį parką, garsėjantį išraiškingomis kalvomis, pelkėmis, ūksmingais eglynais, natūraliomis pievomis ir čia gyvenančiais paukščiais.
Viską, ką pamatėme, išgirdome ir patyrėme Nemuno deltoje per dvi dienas, būtų sunku papasakoti, todėl išskyrėme 5 įsimintiniausias akimirkas. Nuo safario pievose iki kelionės laivu.
Ne, margučių Žuvinte neridenome ir iš trobos į trobą su vaišėmis nekeliavome. Antrąją Velykų dieną ornitostogautojus pakvietėme kitokiai pramogai – paukščių stebėjimo turui.
Potvynio užlietos Nemuno deltos pievos, tūkstančiai vandens paukščių ir visą padangę užpildantys skambūs gagenimai bei trimitavimai. Tokį įspūdingą reginį jau seniai svajojome parodyti ornitostogautojams. Šiemet pagaliau tai įgyvendinome.
Pavasario sezoną atidarėme Punios šile – viename seniausių Lietuvos miškų. Žygyje po sengirę lydėjo pirmosios paukščių giesmės, pražydę žalčialunkiai, žibuoklės, ankstyvos baltažiedės plukės ir pavasariniai grybai.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją – iškeliavome stebėti stumbrų, senųjų girių mohikanų. Dauguma turo dalyvių šiuos galiūnus laisvėje, o ne zoologijos sode pamatė pirmą kartą.
Ankstų šeštadienio rytą su ornitostogautojais patraukėme į laikinąją sostinę, kurią ornitologai juokaudami kartais pavadina „džiakuzi“, nes neužšalusiose Nemuno atkarpose galima stebėti būrius žiemojančių vandens paukščių.
Gali atrodyti, kad lapkritis yra blogiausias mėnuo stebėti paukščius, tačiau taip nėra. Tuo įsitikinome ornitostogaudami prie didžiųjų pietų Lietuvos vandens telkinių – Kauno marių ir Dzūkijos ežerų.
Du spalio savaitgaliai. Keturios dienos. Šimtas dešimt užfiksuotų paukščių rūšių. Dalinamės įsimintiniausiomis turo po Nemuno deltą akimirkomis.
Rugsėjį net tris kartus keliavome į Žuvinto apylinkes stebėti migruojančių paukščių. Su kokiais įspūdžiais grįžome, skaitykite mūsų turų apžvalgoje.
Nuo ryto ant Parnidžio kopos iki vakaro Kopgalyje. Ką patyrėme ornitostogaudami Kuršių nerijoje – skaitykite apžvalgoje.
Rugpjūčio priešpaskutinį savaitgalį – šeštadienį ir sekmadienį – keliavome po Vilniaus apylinkes stebėti prasidėjusios paukščių migracijos. Ką pavyko pamatyti – skaitykite apžvalgoje.
Karščiu alsuojantį šeštadienį įsitikinome, kad laikinosios sostinės apylinkės yra pilnos paukščių, iš kurių dalis – tikros retenybės.
Koks paukštis sirpia lyg prastai suteptas ratas? Kuris sparnuotis skrisdamas girgžda, o kuris kurkia? Viską aiškinomės ture po Aukštaitiją.
Nemuno deltoje per dvi dienas patyrėme ne vieną įsimintiną akimirką ir būtų sudėtinga visas suguldyti į apžvalgą, todėl išskyrėme penkis ryškiausius akcentus.
Aplankę net 6 gamtiniu požiūriu svarbias vietas šalia Vilniaus, pamatėme keliasdešimt paukščių rūšių, tarp kurių puikavosi ir retasis kurtinys.
Pavasarį aplankyti ežerą ir jo apylinkes – tai kiekviename žingsnyje būti pasiruošus sparnuotiems įspūdžiams ir atradimams. Praėjusį savaitgalį jų patyrėme net 71. Būtent tiek paukščių rūšių pavyko pamatyti.
Ne paslaptis, jog Lietuvos geografinė padėtis itin dėkinga grožėtis šiuo reginiu, antai visoje Europoje yra vos keletas tokių taškų, kur sparnuočiai koncentruojasi taip gausiai.
Rugsėjis - elnių rujos mėnesis, todėl jai įsibėgėjus, negalėjome praleisti šanso būti šio paslaptingo baubiančio miško svečiais ir skubėjome patys tai pamatyti!
Pirmąjį spalio savaitgalį palydėti paukščių į ilgą rudeninę kelionę traukėme į rytų Lietuvą, kaip mums sekėsi Adutiškio girios, Svylos slėnio bei Brivėtos žuvininkystės tvenkinių komplekse, skaitykite plačiau.
Du rugsėjo savaitgalius keliavome po Žuvinto biosferos rezervatą.
Rugpjūčio pabaigoje keliavome į 4 vienodus turus, kurių metu mėgavomės rudenine paukščių migracija prie Vilniaus.
Vasaros viduryje leidomės į turą patyrinėti vienintelio miško Lietuvoje, kurį tikimės kažkada vadinti sengire, kaip mums sekėsi Nemuno kilpoje įsikūrusiame Punios šile, skaitykite plačiau.
Vieną birželio šeštadienį išsiruošėme tyrinėti paukščių šalia Kauno, kaip mums sekėsi, ką pamatėme ir su kokiais įspūdžiais grįžome - skaitykite plačiau.
Paskutinį pavasario savaitgalį pagaliau susitikome ornitostogauti Dzūkijoje, kaip mums sekėsi skaitykite plačiau.
Šį kartą ieškoti žiemos ir žiemojančių paukščių keliavome į Kauną, kaip mums sekėsi ir ką ten suradome skaitykite plačiau.
Lapkričio viduryje keliavome prie vandenų stebėti kas šį šiuo pilku ir tamsiu metu vyksta gamtoje. Kaip mums sekėsi, skaitykite plačiau.
Trečiojo Ornitostogų turo į Ventės ragą ir Nemuno deltą apžvalga.
Rudens pabaigoje miškuose vyskta įspūdingi elninių žvėrių rujos spektakliai. Trumpai apie tai ką mums pavyko išvysti šiemet turo metu.