Kuo griciukas skiriasi nuo gaiduko? Didžioji kuolinga nuo vidutinės kuolingos? Tikučiai nuo tulikų? O bėgikai nuo oželių? Ketvirtą pamoką keliavome į visais metų laikais paukštingą Lietuvos teritoriją – Nemuno deltą, kur dvi dienas gilinomės į vienus sunkiausiai identifikuojamų paukščių grupių – tilvikus.
Tačiau prieš iškeliaudami į potvynio užlietas pievas su mokytoju Sauliumi Karaliumi stebėti tilvikų ir mokytis jų atpažinimo subtilybių, mokiniai laikė pirmąjį iš trijų egzaminų. Jį sudarė dvi dalys – identifikacijos klausimais ir bendresni teoriniai klausimai apie aplinkosaugą.
Mokiniai pagal išvaizdą ir balsus (genių atveju – treles) turėjo atpažinti skirtingų rūšių zyles, strazdus, pelėdas, genius ir kitus miško paukščius, identifikuoti įvairias vandens paukščių rūšis ir atsakyti į klausimus apie Lietuvos miškų aplinkosaugą, įprastų paukščių stebėsenos niuansus ir kitas ornitologines temas.
Pamoka Nemuno deltoje (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Iškart po egzamino Saulius Karalius trumpai pristatė, kokių tilvikų per dvi dienas dairysimės, supažindino su pagrindiniais jų skiriamaisiais bruožais tiek tuoktuvių, tiek poilsio metu. O vėliau laukė Kintų tvenkiniai, kur susipažinome su mažaisiais kirais, žuvėdromis ir krūmynų paukščiais, ir Sausgalvių bei Rupkalvių pievos, pilnos migruojančių ančių, gulbių, žąsų ir, žinoma, pagrindinių šios pamokos objektų – įvairių rūšių tilvikų.
Paprastasis griciukas (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Pirmąją dieną stebėjome impozantiškus gaidukus, jau pasidabinusius tuoktuvių apdarais ir rengiančius kovos turnyrus, tikučius, kuriuos lengviausia atpažinti iš jų balsų, kai pakyla iš pievos, paprastuosius griciukus, vienus didžiausių ir gražiausių tilvikų, o taip pat žaliakojus ir raudonkojus tulikus, kurie deltoje leidžiasi ne tik migruodami, bet viena kita jų pora čia lieka ir perėti.
Stebime tilvikus (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Pirmąją dieną pievose praleidome iki pat sutemų, o prieš grįždami į viešbutį dar bandėme išgirsti, kaip Žalgirių miške ūbauja didysis apuokas ir šlapynėse švilpauja ir žvygauja vištelės. Deja, oras tam nebuvo palankus, dalis vištelių dar nebuvo sugrįžusios, bet vakaras nepraėjo be įspūdingų akimirkų.
Klausėmės vakarinių strazdų giesmių, virš mūsų tuoktuvių giesmes – mekenimus – laidė perkūno oželiai, tolumoje girdėjome gervių trimitus ir žąsų gagenimus. Įspūdingą reginį dovanojo vandens užlietos ir pamažu sutemų gaubiamos bekraštės pievos – tokį vaizdą čia pamatysi tik pavasarį.
Pilkosios žąsys (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Antrąją dieną patraukėme atidžiau pasižvalgyti po Rusnės salą. Riedėdami keliukais vis išlipdavom pasidairyti ir pasiklausyti. Sala padovanojo susitikimą su griciukais, išgirdome didžiąsias kuolingas, danguje ratus suko perkūno oželiai, iš pievų kilo tikučiai, o šalia melioracijos griovių, nendrynuose, triukšmavo ežerinės nendrinukės ir nendrinės startos.
Geltongalvė kielė (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Maloni staigmena laukė prie Uostadvario bokštelio. Čia pamatėme retą geltongalvę kielę. Net keli individai skraidė ir čiulbėjo pievose palei griovį. Į juos prisižiūrėjome į valias. Nendrynuose, kurie remiasi į Kuršių marias, pasilabino nendrinis žiogelis ir didžioji krakšlė, o ruošiantis palikti šią vietą, dalis mokinių išvydo rudąjį peslį.
Rusnės saloje (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Rudojo peslio giminaitį – juodąjį peslį – išvydome prieš pat išsiskirdami ir pajudėdami namo. Jis tupėjo ant sauso medžio viršūnės Žalgirių miške ir žvalgėsi po apylinkes. Patys kantriausi ir smalsiausi, neskubėję namo, dar užsuko trumpam į pievas pasidairyti ir į matytų paukščių sąrašą įsitraukė vienus didžiausių tilvikų – didžiąsias ir vidutines kuolingas.
Netoli Uostadvario (Gedimino Kuktos nuotrauka)