Šio turo metu į Punios šilą vyksime pajusti pirmąjį pavasario dvelksmą, pasiklausyti pirmųjų paukščių giesmių, pakvėpuoti žibučių žiedadulkėmis, aplankyti didingas šilo vietas, išgirsti apie šią teritoriją daug įdomios informacijos iš puikiai ją žinančių gamtininkų.
Po ilgos ir tamsios žiemos tiek gamtai, tiek žmonėms norisi kuo greičiau pajusti pavasario dvelksmą ir gyvybę. Kol vieni paukščiai dar tik ruošiasi ilgai kelionei namo iš savo žiemaviečių, kiti jau skuba pakeliui, o treti, ištvėrę nelengvą žiemą Lietuvoje ir vos pajutę ilgėjančią dieną bei artėjančią šilumą, pradeda ieškoti sau porų, taisyti lizdus ir dėti kiaušinius. Vieni tokių – pelėdos ir geniai. Šių paukščių keliausime stebėti į pelėdingiausią ir geniškiausią Lietuvoje – Biržų – girią.
Pavasarinės išvykos į Žuvinto biosferos rezervatą – pirmąją saugomą teritoriją Lietuvoje – metu aplankysime pačias įdomiausias jo vietas ir stebėsime čia sugrįžusius bei per šią teritoriją migruojančius paukščius – būrius žąsų, įvairių rūšių antis, impozantiškus gaidukus, retąsias kuolingas, javines linges, sakalus ir kitus plėšrūnus.
Dažniausiai įsivaizduojame, kad norint stebėti gamtą, atrasti ką nors unikalaus reikia keliauti šimtus kilometrų, į miškų glūdumas, į žmogaus neįžengtas pelkes ir raistus ar ten kur niekada nebūta, o iš tiesų gyvename šalyje, kurios sostinės centre neršia lašišos, gyvena bebrai, senamiesčio vienuolynų parkuose peri didieji dančiasnapiai, o pavažiavus vos 30 kilometrų už jos ribų galima rasti itin vertingas pievas, ornitologinius draustinius ir girias, kurias turbūt esame pravažiavę dešimtis jei ne šimtus kartų. Šis turas nekvies keliauti toli, bet tuo pačiu atrasime labai gražias vietas, kur sutiksime iš tiesų retų paukščių.
Daugiausiai paukščių rūšių saugančioje Lietuvos teritorijoje – Nemuno deltoje – kviečiame praleisti net dvi dienas! Po šią paukščių ir ornitologų rojumi vadinamą vietą keliausime ne tik sausuma, bet ir vandeniu. Antrąją turo diena jūsų lauks specialus pasiplaukiojimas laivu, kurio metu aplankysime sausumos keliais nepasiekiamas atokiausias deltos vietas ir išvysime vandens paukščius jų slėpiningoje karalystėje.
Gegužės pabaiga yra tikrosios vasaros pradžia – medžiai pasidabinę šviežiausiais lapeliais, vešliai sužaliavusios ir pirmaisiais žiedais pasipuošusios pievos, visos pakrūmės skamba nuo sugrįžusių giesmininkų paukščių, jei norite įsimylėti gyvenimą ar bent jau gamtą iš naujo – tai laikas kada reikia keliauti! O kur geriau keliauti, jei ne į svetingą, visada laukiančią ir kiekvieną sveikinančią Dzūkiją!
Žemaitija – vienas iš penkių Lietuvos etnokultūrinių regionų. Šis kraštas visais laikais galėjo didžiuotis unikalia istorija, ypatingas jis ir dabar. Norint pajusti Žemaitijos išskirtinumą, pakanka pabendrauti su vietiniais žmonėmis, išgirsti jų savitą tarmę ir pakeliauti aplink Žemaitijos nacionaliniame parke tyvuliuojantį Platelių ežerą. Šio turo metu aplankysime svarbiausias nacionalinio parko teritotijas, stebėsime čia gyvenančius paukščius ir dairysimės tikrų retenybių – judojo gandro, žuvininko, vapsvaėdžio, mažųjų erelių rėksnių, pievinių lingių, paprastųjų purplelių, rudakaklių ir raguotųjų kragų.
Zarasų ir Ignalinos rajonai dažnai vadinami vienais gražiausių regionų mūsų krašte. Kalvomis įsisiūbavęs kraštovaizdis vienur pasidabinęs žydinčiomis pievomis, kitur beržynėlių gojeliais apglėbtas, senolių viensėdžiais paramstytas, giriomis ošiantis. O ežerų gausumas ir grožis! Į šį ypatingą kraštą kviečiame ornitostogauti gegužės pabaigoje, kai gamta pačiame žydėjime ir giesmių skambėjime. Vienos dienos turo metu aplankysime šiaurinėje Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje esantį Gražutės regioninį parką ir Apvardų ežero užliejama spievas.
Birželis – puikus metas po intensyvaus pavasario įjungti vasaros režimą ir neskubant, pasimėgaujant ilgomis ir šiltomis dienomis, leistis į plunksnuotą nuotykį Kauno pašonėje. Nors Kauno miestą supančios teritorijos iš pirmo žvilgsnio ganėtinai urbanizuotos, tačiau yra keletas vietų, kur pavažiavus vos 20 minučių galima džiaugtis laukinės gamtos glūduma ir paukščių gausumu.
Į Punios šilą keliausime gamtos ramybės metu, todėl kaip įprasta ilgo paukščių rūšių sąrašo tikėtis nereikėtų, nes pagrindinis šio turo tikslas – susipažinti su Lietuvos sengire, jos reta flora, vertingomis buveinėmis ir visa miško ekosistema. Kas čia auga ir gyvena? Kokie gamtos dėsniai ir įstatymai girioje galioja? Kelionės metu mus lydės Punios šilo ekspertas.
Vos pusvalandis kelio nuo Vilniaus ir jau atsiduriame įspūdingame Rūdininkų girios, pamerkiais besidriekiančių Paluknio pievų, Papio ežero ir Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinių bei durpyno komplekse. Vilniaus apylinkėse tai viena iš ornitologiniu požiūriu įdomiausių ir vertingiausių teritorijų, todėl rugpjūčio antroje pusėje čia prasidėjus intensyvesnei rudeninei migracijai kviečiame vėl važiuoti kartu į šią teritoriją ir atrasti ją kitomis spalvomis vasaros pabaigoje.
Nuo rugpjūčio vidurio didžiajame Baltijos paukščių migracijos greitkelyje prasideda tikros lenktynės. Šiaurėje perintys sparnuočiai traukia į žiemovietes vidurio ir pietų Europoje arba Afrikoje, o jų migracijos keliai tarsi į piltuvėlį susibėga ne kur kitur, o Kuršių Nerijoje. Žavingam vasaros užbaigimui kviečiame keliauti į šią ypatingą vietą stebėti įspūdingo gamtos fenomeno. Turo metu aplankysime visas ornitologo profesionalo ir mėgėjo stygas virpinančias vietas ir patirsime, ką reiškia instinktų valdomas šauksmas keliauti!
Rudeninės migracijos metu Žuvinto ežerą ir jo apylinkes užplūsta migruojantys paukščiai. Čia dideliais būriais leidžiasi migruojančios žąsys, gervės, antys, pempės, tilvikiniai paukščiai. Laukuose medžioja migruojantys plėšrūnai – nendrinės, pievinės, javinės lingės, suopiai, sakalai ir mažieji ereliai rėksniai. Virš ežero nuolatos sklando didžiausi Lietuvoje perintys plėšrieji paukščiai – jūriniai ereliai.
Baigiantis vasarai, nutyla paukščiai giesmininkai ir miškas pamažu nuščiūva. O naktimis? O naktimis miškas ima dainuoti: rugsėjo naktį miškas dainuoja, aidi, vaitoja, šėlsta nuo elnių riaumojimo, nuo elnių rujos. Net ir nematydamas gali puikiai skaityti nakties gyvenimą: ten, vidury lauko, aršiai riaumodamas patinas vaiko nuo savo haremo jaunesnius besisukiojančius konkurentus. O štai ten, pamiškėje, girdėti nedrąsus veršelio bliovimas. Ne, tai ne veršelis, tai jaunas plonabalsis antrų–trečių metų elniokas, kuriam brandžių patinų baubimas tarsi dainininkui dainavimo pamoka. O štai už nugaros – duslus, lėtas, dvelkiantis pasitikėjimu seno patino baubimas. Šis elnias atsargus, matęs gyvenimo, gal net savo kūne kulką įstrigusią turįs, todėl ir velniškai atsargus, nelenda be reikalo į atviras vietas, tūno tankynėse, net savo pateles jaunesniems „adjutantams“ palydėti leidžia. Nepasiduos toks senis meilės aistrai, nepames galvos – gal ir kitų metų sulauks.
 MK.jpg)
Ignalinos rajone, toliausiai į rytus nutolusioje Lietuvos dalyje, greta Baltarusijos sienos driekiasi Birvėtos biosferos poligonas. Ši teritorija turi ir Ramsaro kovencijos statusą, kuris suteikiamas tik ypatingą reikšmę turinčioms vietovėms – didelio ploto šlapžemėms su aibe perinčių retų vandens paukščių rūšių. Į šį gamtinį kompleksą patenka vieni didžiausių šalyje Birvėtos žuvininkystės tvenkiniai, Dysnos ir Birvėtos upių užliejami slėniai, molio karjerai. Tačiau Birvėtos biosferos poligoną papildo dar dvi gamtiškai itin vertingos teritorijos – Adutiškio miškas ir Svylos upės slėnis. Visas šis, skirtingų buveinių kompleksas, toliausiai į rytus nutolusioje Lietuvos dalyje sukuria ypatingas gamtines sąlygas tarpti ir kurtis įvairiausioms paukščių rūšims, kurias sunku aptikti kitose šalies vietose.
Kiekvienais metais pro Ventės ragą praskrenda milijonai paukščių, o rudeninės migracijos piko metu per vieną dieną suskaičiuojama iki pusės milijono migruojančių sparnuočių. Intensyviausia migracija Ventės rage vyksta rugsėjo mėnesį ir spalio pirmas dvi savaites, tačiau ir spalio antroje pusėje dar regimi gausūs migruojančių paukščių būriai. Spalio vidurys ir antra pusė geriausias laikas ir tolimiems svečiams iš Sibiro, tokiems kaip baltabruvės, nykštukinės pečialindos, tūbuotieji suopiai. Rekordinėmis dienomis į Ventės rago paukščių gaudykles pakliūva iki 8000 sparnuočių per vieną dieną!
Kas paukščių pasaulyje vyksta, kai baigiasi vasara, aprimsta intensyvi rudeninė migracija, bet ežerų ir marių dar neužtraukia ledas? Šio turo metu būtent tai ir kviečiame sužinoti, keliaujant prie didžiųjų pietų Lietuvos vandens telkinių – Kauno marių, Metelio, Dusios ir Obelijos ežerų bei Simno žuvininkystės tvenkinių, kuriuos lapkritį aplanko sparnuoti svečiai iš tolimosios šiaurės – juodakakliai ir rudakakliai narai, retosios nuodėgulės ir juodosios antys, mažieji dančiasnapiai, dirviniai sėjikai ir plėšrūnai tūbuotieji suopiai.
Pasibaigus rudeninei paukščių migracijai pajūrio miškai ir laukai nutyla, tik kur ne kur girdisi zylių cirpavimai, o danguje praskrenda nebent suopis, kranklys, pilkoji varna ar kiras. Nors į Lietuvą ateina rimties metas, kuris tęsiasi iki vasario mėnesio, jūroje ir mariose vandens paukščių nestinga ir su kiekviena diena nuo lapkričio pradžios jų pradeda daugėti. Marias sukausčius ledui, jūra lieka vienintelė vieta vandens paukščiams sėkmingai susirasti maisto ir ištverti šaltąjį metų periodą. Priklausomai nuo žiemos šaltumo ir nuo to, ar Rygos ir Suomijos įlankos pasidengia ledu, žiemojančių vandens paukščių skaitlingumas ir rūšinė sudėtis Baltijos jūroje ties Kuršių nerijos priekrante gerokai skiriasi.
Kiekvienais metais Kauno miestas tampa žiemojančių vandens paukščių širdimi. Net ir šalčiausiomis žiemomis dėl Kauno hidroelektrinės veiklos, Nemunas žemiau jos neužšąla, dėl to čia galima stebėti vienas didžiausių žiemojančių vandens paukščių santalkas. Kaunas, nors ir būdamas antru pagal dydį Lietuvos miestu, yra rojus vandens paukščiams, ypatingai žiemą - pro miestą tekantis Nemunas dėl patvankos neužšąla ir sulėtina savo srovę, todėl ramiuose vandenyse mielai ilsisi įvairios ančių rūšys, telkiasi lengvo maisto randantys kirai ir kiti paukščiai, besimėgaujantys žmonių kaimynyste.
.jpg)
Baigiantis rudeniui ir slenkant pirmiesiems žiemos mėnesiams, stoja trumpiausios metų dienos, ilgiausios metų naktys, tamsa ir niūruma. Ištuštėja miškai ir laukai: paukščiai jau kadais išskrido, žvėrys susislėpė tankmėse – tuštuma laukuose bei miškuose. Kaip praskaidrinti gamtoje leidžiamą laiką niūriomis, tamsiomis, trumpomis, besniegėmis gruodžio ar sausio dienomis? Tenka gaudyti kiekvieną šviesesnę dieną, kiekvieną pasitaikiusią progą, žvalgantis per langą ir atidžiai sekant orų prognozes. Juk be abejonės turėsime dieną kitą ir sniego, ir gražaus šerkšno, ir kąsniais krintančių snaigių. Tereiks nepražiopsoti, nes tokios progos bus trumpos ir dažnai nesikartos. Vienintelis laukimas šiuo laiku – kada ateis žiema. Kada sniego baltuma nušvies žemę, apgobs rudeninės pilkumos monotoniją, o alkani paukšteliai ir žvėreliai vėl ims rodytis ir nebos žmogaus. Tad nesėdėkite namuose ir pirmai progai pasitaikius – pašalus, šerkšnui padabinus miškus ir klonius, krintant pirmoms snaigėms – skubėkite į gamtą!