Šio turo metu į Punios šilą – vieną seniausių Lietuvos girių – vyksime pajusti bundančios gamtos dvelksmo, pasiklausyti pirmųjų paukščių giesmių, pakvėpuoti žibučių žiedadulkėmis, aplankyti didingas šilo vietas ir išgirsti apie šią teritoriją daug įdomios informacijos iš ją puikiai pažįstančių gamtininkų. Sugrįžę namo dar ilgai nepamiršite regėtų, girdėtų, lytėtų ir uostų šilo paslapčių.
Po ilgos ir tamsios žiemos tiek gamtai, tiek žmonėms norisi kuo greičiau pajusti pavasario dvelksmą ir gyvybę. Kol vieni paukščiai dar tik ruošiasi ilgai kelionei namo iš savo žiemaviečių, kiti jau skuba pakeliui, o treti, ištvėrę nelengvą žiemą Lietuvoje ir vos pajutę ilgėjančią dieną bei artėjančią šilumą, pradeda ieškoti sau porų, taisyti lizdus ir dėti kiaušinius. Vieni tokių – pelėdos ir geniai. Šių paukščių keliausime stebėti į pelėdingiausią ir geniškiausią Lietuvoje – Biržų – girią.
Ar kada lankėtės Nemuno deltoje ankstyvą pavasarį, kai Nemunas ištvinsta ir vanduo užlieja kelių dešimčių tūkstančių hektarų pievų plotus? Kai čia leidžiasi iš pietinių kraštų į šiaurę grįžtantys tūkstantiniai vandens paukščių būriai? Kai gulbių ir žąsų girgsėjimai ir trimitavimai pripildo visą padangę? Kai savo akimis ir ausimis galima patirti, ką reiškia pasakymas „vandens paukščių karalystė“?
Pavasarinės išvykos į Žuvinto biosferos rezervatą – pirmąją saugomą teritoriją Lietuvoje – metu aplankysime pačias įdomiausias jo vietas ir stebėsime čia sugrįžusius bei per šią teritoriją migruojančius paukščius – būrius žąsų, įvairių rūšių antis, impozantiškus gaidukus, retąsias kuolingas, javines linges, sakalus ir kitus plėšrūnus.
Dažniausiai įsivaizduojame, kad norint stebėti gamtą, atrasti ką nors unikalaus reikia keliauti šimtus kilometrų, į miškų glūdumas, į žmogaus neįžengtas pelkes ir raistus ar ten kur niekada nebūta, o iš tiesų gyvename šalyje, kurios sostinės centre neršia lašišos, gyvena bebrai, senamiesčio vienuolynų parkuose peri didieji dančiasnapiai, o pavažiavus vos 30 kilometrų už jos ribų galima rasti itin vertingas pievas, ornitologinius draustinius ir girias, kurias turbūt esame pravažiavę dešimtis jei ne šimtus kartų. Šis turas nekvies keliauti toli, bet tuo pačiu atrasime labai gražias vietas, kur sutiksime iš tiesų retų paukščių.
Daugiausiai paukščių rūšių saugančioje Lietuvos teritorijoje – Nemuno deltoje – kviečiame praleisti net dvi dienas! Po šią paukščių ir ornitologų rojumi vadinamą vietą keliausime ne tik sausuma, bet ir vandeniu. Antrąją turo diena jūsų lauks specialus pasiplaukiojimas laivu, kurio metu aplankysime sausumos keliais nepasiekiamas atokiausias deltos vietas ir išvysime vandens paukščius jų slėpiningoje karalystėje.
Gegužės pabaiga yra tikrosios vasaros pradžia – medžiai pasidabinę šviežiausiais lapeliais, vešliai sužaliavusios ir pirmaisiais žiedais pasipuošusios pievos, visos pakrūmės skamba nuo sugrįžusių giesmininkų paukščių, jei norite įsimylėti gyvenimą ar bent jau gamtą iš naujo – tai laikas kada reikia keliauti! O kur geriau keliauti, jei ne į svetingą, visada laukiančią ir kiekvieną sveikinančią Dzūkiją!
Žemaitija – vienas iš penkių Lietuvos etnokultūrinių regionų. Šis kraštas visais laikais galėjo didžiuotis unikalia istorija, ypatingas jis ir dabar. Norint pajusti Žemaitijos išskirtinumą, pakanka pabendrauti su vietiniais žmonėmis, išgirsti jų savitą tarmę ir pakeliauti aplink Žemaitijos nacionaliniame parke tyvuliuojantį Platelių ežerą. Šio turo metu aplankysime svarbiausias nacionalinio parko teritotijas, stebėsime čia gyvenančius paukščius ir dairysimės tikrų retenybių – judojo gandro, žuvininko, vapsvaėdžio, mažųjų erelių rėksnių, pievinių lingių, paprastųjų purplelių, rudakaklių ir raguotųjų kragų.
Zarasų ir Ignalinos rajonai dažnai vadinami vienais gražiausių regionų mūsų krašte. Kalvomis įsisiūbavęs kraštovaizdis vienur pasidabinęs žydinčiomis pievomis, kitur beržynėlių gojeliais apglėbtas, senolių viensėdžiais paramstytas, giriomis ošiantis. O ežerų gausumas ir grožis! Į šį ypatingą kraštą kviečiame ornitostogauti gegužės pabaigoje, kai gamta pačiame žydėjime ir giesmių skambėjime. Vienos dienos turo metu aplankysime šiaurinėje Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje esantį Gražutės regioninį parką ir Apvardų ežero užliejama spievas.
Šis turas – išskirtinė galimybė iš arčiau susipažinti su vienais ryškiausių Lietuvos paukščių – spalvingais bitininkais, pasigrožėti jų akrobatiniais skrydžiais ir išgirsti apie juos įdomių istorijų, o kartu – pakeliauti po abipus Nemuno plytintį Panemunių regioninį parką, kuris garsėja savo slėniais, natūraliomis pievomis, piliakalniais ir pilimis. Žydintis, kvepiantis, dūzgiantis ir čiulbantis birželis – tikras medaus mėnuo – šiai kelionei yra idealus laikas.
Birželis – puikus metas po intensyvaus pavasario įjungti vasaros režimą ir neskubant, pasimėgaujant ilgomis ir šiltomis dienomis, leistis į sparnuotą nuotykį Kauno pašonėje. Nors laikinąją sostinę supančios teritorijos iš pirmo žvilgsnio ganėtinai urbanizuotos, tačiau yra keletas vietų, kur pavažiavus vos 20 minučių galima džiaugtis laukinės gamtos glūduma ir paukščių gausumu.
Į Punios šilą keliausime gamtos ramybės metu, todėl kaip įprasta ilgo paukščių rūšių sąrašo tikėtis nereikėtų, nes pagrindinis šio turo tikslas – susipažinti su Lietuvos sengire, jos reta flora, vertingomis buveinėmis ir visa miško ekosistema. Kas čia auga ir gyvena? Kokie gamtos dėsniai ir įstatymai girioje galioja? Kelionės metu lydės Punios šilo ekspertas.
Vos pusvalandis kelio nuo Vilniaus ir jau atsiduriame įspūdingame Rūdininkų girios, pamerkiais besidriekiančių Paluknio pievų, Papio ežero ir Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinių bei durpyno komplekse. Vilniaus apylinkėse tai viena iš ornitologiniu požiūriu įdomiausių ir vertingiausių teritorijų, todėl rugpjūčio antroje pusėje čia prasidėjus intensyvesnei rudeninei migracijai kviečiame vėl važiuoti kartu į šią teritoriją ir atrasti ją kitomis spalvomis vasaros pabaigoje.
Nuo rugpjūčio vidurio didžiajame Baltijos paukščių migracijos greitkelyje prasideda tikros lenktynės. Šiaurėje perintys sparnuočiai traukia į žiemovietes vidurio ir pietų Europoje arba Afrikoje, o jų migracijos keliai tarsi į piltuvėlį susibėga ne kur kitur, o Kuršių nerijoje. Žavingam vasaros užbaigimui kviečiame keliauti į šią ypatingą vietą stebėti įspūdingo gamtos fenomeno. Turo metu aplankysime visas ornitologo profesionalo ir mėgėjo stygas virpinančias vietas ir patirsime, ką reiškia instinktų valdomas šauksmas keliauti!
Rudenį Žuvinto ežerą ir jo apylinkes užplūsta būriai paukščių. Čia leidžiasi migruojančios gervės, žąsys, antys, pempės ir kiti tilvikai. Aplinkiniuose laukuose medžioja migruojančios nendrinės, pievinės ir javinės lingės, grobio dairosi suopiai, sakalai ir mažieji ereliai rėksniai. O virš ežero nuolatos sklando didžiausi Lietuvoje perintys plėšrieji paukščiai – jūriniai ereliai. Šio turo metu būtent ir kviečiame pasigrožėti rudenine paukščių migracija, kurios fenomenas kiekvienais metais džiugina gamtos mylėtojus.
Baigiantis vasarai, nutyla paukščiai giesmininkai ir miškas pamažu nuščiuva. O naktimis? Naktimis ima dainuoti, riaumoti, aidėti ir vaitoti – vyksta galiūnų elnių ruja. Jei norite išgirsti elnio baubimą – aistringą, užburiantį, pavergiantį, jaudinantį, audrinantį ir šiek tiek bauginantį, keliaukime kartu į paslaptingą mišką...
 MK.jpg)
Kasmet pirmąjį spalio savaitgalį visoje Europoje vyksta vienas svarbiausių ir masiškiausių ornitologinių renginių – paukščių palydos. Sparnuočiams neabejingi entuziastai keliauja į gamtą, stebi migruojančius paukščius, juos skaičiuoja ir taip simboliškai atsisveikina iki kitų metų pavasario. Išvysti migruojančius paukščius, jiems pamojuoti ir sužinoti apie rudeninį migraciją daug įdomybių kviečiame ir jus. Ne kur kitur, o labiausiai į rytus nutolusioje Lietuvos dalyje – Birvėtos biosferos poligone prie Baltarusijos sienos.
Nemuno deltos regioniniame parke, Kuršių marių pakrantėje esantis Ventės rago pusiasalis plačiai žinomas dėl čia esančios didžiausios pasaulyje paukščių žiedavimo stoties. Kiekvienais metais pro ją praskrenda milijonai sparnuočių, o rekordinėmis dienomis į Ventės rago gaudykles per vieną dieną pakliūva iki 8000 sparnuočių! Šis turas ir skirtas patirti šį įspūdingą reginį.
Kas paukščių pasaulyje vyksta, kai baigiasi vasara, aprimsta intensyvi rudeninė migracija, bet ežerų ir marių dar neužtraukia ledas? Šio turo metu būtent tai ir kviečiame sužinoti, keliaujant prie didžiųjų pietų Lietuvos vandens telkinių – Kauno marių, Metelio, Dusios ir Obelijos ežerų bei Simno žuvininkystės tvenkinių, kuriuos lapkritį aplanko sparnuoti svečiai iš tolimosios šiaurės – juodakakliai ir rudakakliai narai, retosios nuodėgulės ir juodosios antys, mažieji dančiasnapiai, dirviniai sėjikai ir plėšrūnai tūbuotieji suopiai.
Pasibaigus rudeninei paukščių migracijai, pajūrio miškai ir laukai nutyla, tik krūmynuose sucirpia viena kita zylė, o danguje praskrenda nebent suopis, kranklys, pilkoji varna ar kiras. Į Lietuvą ateina rimties metas ir tęsis iki pat vasario. Tačiau jūroje ir mariose – tikrai ne paukščių štilis. Čia nuo lapkričio mėnesio su kiekviena diena ima daugėti jūrinių paukščių. Nuo mums įprastų iki retų svečių iš tolimosios šiaurės – pingvinais vadinamų alkų ir laibasnapių narūnėlių, juodųjų ančių ir ledinių ančių, nuodėgulių, vidutinių dančiasnapių ir kitų. Šioms sparnuotoms retenybėms šis turas ir skirtas.
Kiekvienais metais Kauno miestas tampa žiemojančių vandens paukščių širdimi. Net ir šalčiausiomis žiemomis dėl Kauno hidroelektrinės veiklos, Nemunas žemiau jos neužšąla, dėl to čia galima stebėti vienas didžiausių žiemojančių vandens paukščių santalkas. Kaunas, nors ir būdamas antru pagal dydį Lietuvos miestu, yra rojus vandens paukščiams, ypatingai žiemą - pro miestą tekantis Nemunas dėl patvankos neužšąla ir sulėtina savo srovę, todėl ramiuose vandenyse mielai ilsisi įvairios ančių rūšys, telkiasi lengvo maisto randantys kirai ir kiti paukščiai, besimėgaujantys žmonių kaimynyste.
.jpg)
Baigiantis rudeniui ir slenkant pirmiesiems žiemos mėnesiams, stoja trumpiausios metų dienos, ilgiausios metų naktys, tamsa ir niūruma. Ištuštėja miškai ir laukai: paukščiai jau kadais išskrido, žvėrys susislėpė tankmėse – tuštuma laukuose bei miškuose. Kaip praskaidrinti gamtoje leidžiamą laiką niūriomis, tamsiomis, trumpomis, besniegėmis gruodžio ar sausio dienomis? Tenka gaudyti kiekvieną šviesesnę dieną, kiekvieną pasitaikiusią progą, žvalgantis per langą ir atidžiai sekant orų prognozes. Juk be abejonės turėsime dieną kitą ir sniego, ir gražaus šerkšno, ir kąsniais krintančių snaigių. Tereiks nepražiopsoti, nes tokios progos bus trumpos ir dažnai nesikartos. Vienintelis laukimas šiuo laiku – kada ateis žiema. Kada sniego baltuma nušvies žemę, apgobs rudeninės pilkumos monotoniją, o alkani paukšteliai ir žvėreliai vėl ims rodytis ir nebos žmogaus. Tad nesėdėkite namuose ir pirmai progai pasitaikius – pašalus, šerkšnui padabinus miškus ir klonius, krintant pirmoms snaigėms – skubėkite į gamtą!