2022 kovo 26

Kadaise žemiau Birštono abipus Nemuno krantų plytėjo plačios girios, kuriose lietuviai priešus klaidindavo, ąžuolus garbindavo ir maistu apsirūpindavo. Vis tik iki šių dienų išliko tik 19 km Nemuno kilpos apglėbta, it nuo žmogaus kirvio saugoma – Punios šilo giria. Deja, bet ir Punios šilas visiškai neišvengė destruktyvaus žmonių požiūrio į gamtą, todėl nedidelė dalis šio miško ekosistemos pažeista šiuolaikinio ūkininkavimo, tačiau didžiojoje šilo teritorijoje vis dar plyti pirmykštis, sveikas miškas. Vertingiausia šilo dalis – rytinėje pusėje esantis rezervatinis, 457 ha miško plotas, kuriame draudžiama bet kokia žmogaus veikla ir lankymasis. Tačiau ir aplink rezervatą esantys medynai itin vertingi, čia augantys 400-600 metų amžiaus ąžuolai mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, o 200 metų dangų remiančios pušys nepalieka abejingų tarp jas reginčių. 

2022 balandžio 09

Po ilgos ir tamsios žiemos tiek gamtai, tiek žmonėms norisi kuo greičiau pajusti pavasario dvelksmą ir gyvybę. Kol vieni paukščiai dar tik ruošiasi ilgai kelionei namo iš savo žiemaviečių, kiti jau skuba pakeliui, o treti išgyvenę sunkią žiemą namuose vos pajutę ilgėjančią dieną ir artėjančią šilumą pradeda ieškoti sau porų, taisyti lizdus ir dėti kiaušinius, todėl šį kartą keliausime į pelėdingiausią Lietuvos girią paklausyti naktinių serenadų, kurias traukia ten gyvenantys paukščiai.

2022 balandžio 16

Žuvinto rezervatas – tai pirmoji Lietuvoje saugoma teritorija, įsteigta  1937 m. žymaus Lietuvos gamtininko prof. Tado Ivanausko. Ežero gamtinė svarba čia perintiems ir migracijų metu apsistojantiems sparnuočiams pastebėta dar prieš šimtą metų, tačiau ir šiomis dienomis ši teritorija vis dar stebina gamtininkus savo gamtine įvairove. Žuvinto ežeras žymus ir kaip pirmoji gulbių nebylių veisimosi vieta Lietuvoje, tik vėliau gulbės nebylės iš čia pradėjo plisti į kitus Lietuvos regionus. Ne veltui šios saugomos teritorijos simbolyje dar ir šiandien vaizduojami gulbių siluetai. Šiuo metu Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo ežerams su aplinkinėmis teritorijomis, apimantiems 14 199 ha plotą, suteiktas Žuvinto biosferos rezervato statusas.

2022 balandžio 23

Dažniausiai įsivaizduojame, kad norint stebėti gamtą, atrasti ką nors unikalaus reikia keliauti šimtus kilometrų, į miškų glūdumas, į žmogaus neįžengtas pelkes ir raistus ar ten kur niekada nebūta, o iš tiesų gyvename šalyje, kurios sostinės centre neršia lašišos, gyvena bebrai, senamiesčio vienuolynų parkuose peri didieji dančiasnapiai, o pavažiavus vos 30 kilometrų už jos ribų galima rasti itin vertingas pievas, ornitologinius draustinius ir girias, kurias turbūt esame pravažiavę dešimtis jei ne šimtus kartų.

Šis turas nekvies keliauti toli, bet tuo pačiu atrasime labai gražias vietas, kur sutiksime iš tiesų retų paukščių. Lankysime Rūdininkų girią, kurios dalis paskirta kariniam poligonui, bet susipažinsime kaip kartais žmogaus veikla, net ir tokia agresyvi, gali padėti gamtai išlikti, po to keliausime į Paluknio pievas, kuriose sutiksime retus tilvikinius paukščius, kelias rūšis plėšriųjų paukščių ir galbūt net miškines vištas - tetervinus ir galiausiai lankysimės Baltosios Vokės biosferos poligone, kur mūsų lauks didelė vandens paukščių įvairovė. 

2022 balandžio 30 - gegužės 1

Nemuno delta – daugiausiai paukščių rūšių sauganti teritorija Lietuvoje, kuri svarbi net 21 perinčiai nykstančiai rūšiai, čia taip pat sutinkamos daugiau kaip 14 migruojančių paukščių rūšių santalkos svarbios tarptautiniu mastu. Išskirtinėse buveinėse peri globaliai nykstantys didieji ereliai rėksniai, stulgiai, paprastieji griciukai, didžiosios kuolingos, meldinės nendrinukės. O kur dar daugiau nei dvidešimt į Lietuvos raudonosios knygos sąrašus įrašytų perinčių sparnuočių rūšių ar šimtatūkstantiniai vandens ir pelkių paukščių – žąsų, gulbių, ančių, tilvikų – būriai pavasarinių potvynių metu!

2022 gegužės 6-7

Gegužės pabaiga yra tikrosios vasaros pradžia – medžiai pasidabinę šviežiausiais lapeliais, vešliai sužaliavusios ir pirmaisiais žiedais pasipuošusios pievos, visos pakrūmės skamba nuo sugrįžusių giesmininkų paukščių, jei norite įsimylėti gyvenimą ar bent jau gamtą iš naujo – tai laikas kada reikia keliauti! O kur geriau keliauti, jei ne į svetingą, visada laukiančią ir kiekvieną sveikinančią Dzūkiją!

Dzūkijos nacionalinis parkas didžiausias iš šio tipo saugomų teritorijų Lietuvoje apima net 58519 ha plotą. Dainavos girios pušynai padengę žemynines kopas ir upių slėnius - kiekvieną žmogaus neįdirbtą žemės lopinėlį - galėtum pagalvoti, kad ši monotoniška šilų skraistė niekuo neįpatinga, bet iš tiesų po ja slypi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis, kartu su įsiterpusiomis užliejamomis ir žemyninėmis pievomis, aukštapelkėmis ir žemapelkėmis, smėlio kopomis ir srauniomis upėmis tai daugelio retų augalų bei gyvūnų buveinės. Taip pat ši teritorija yra viena iš nedaugelio Europoje su dar gyvu tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu. Miškų glūdumoje pasislėpusius kaimelius supa nedidelių laukų ir pievų bei ganyklų mozaika. Ganomi slėnių šlaitai, savitos šienaujamos, įvairaus drėgnumo paupių pievos bei žemapelkės, dėl žmogaus veiklos atsivėrę smėlynai yra labai svarbūs atvirų buveinių augalų ir gyvūnų rūšims, per šimtmečius prisitaikiusioms prie ekstensyvios ūkinės veiklos – šio turo metu ir bandysime atskleisti visą krašto įvairiapusiškumą ir vertybes.

2022 gegužės 13-14

Žemaitija – vienas iš penkių Lietuvos etnokultūrinių regionų. Šis kraštas visais laikais galėjo didžiuotis unikalia istorija. Jis ypatingas ir dabar, o norint pajusti tą išskirtinumą, pakanka pabendrauti su vietiniais žmonėmis ir išgirsti jų savitą tarmę.

Žemaitijos šiaurės rytinėje dalyje tyvuliuoja Platelių ežeras, aplink kurį 1991 m. įsteigtas Žemaitijos nacionalinis parkas. Parkas užima 21 754 ha ir plyti dviejų savivaldybių – Plungės ir Skuodo, teritorijoje. Visai šiai teritorijai būdingas kalvotas kraštovaizdis, susiformavęs praslinkus paskutiniajam ledynui. Kalvų daubose gausu šlapynių, pelkučių, kurias pamėgę bebrai, todėl visame parke nesunku aptikti šių stambiausių Europos graužikų suręstų ar renčiamų namų ir užtvankų.

2022 gegužės 20-21

Zarasų ir Ignalinos rajonai dažnam girdimi kaip vienas gražiausių regionų mūsų krašte. Kalvomis įsisiūbavęs kraštovaizdis vienur žydinčiomis pievomis pasidabinęs, kitur beržynėlių gojeliais apglėbtas, senolių viensėdžiais paramstytas. Gūdžių girių čia taip pat netrūksta – Ažvinčių, Labanoro, Minčios, Gražutės girios, tai tik keletas garsiausių Aukštaitijos dangų remiančių neaprėpiamų medynų. O ežerų gausumas ir grožis! Vieni it jūra baltą putą krantan plauna ir kito kranto nematyti, antri – jaukių slėnių apsupti baltų lelijų žiedais pasidabinę, treti – giliai giriose pasislėpę ir tik juodakakliams narams bei juodiesiems gandrams žinomi. Ne veltui čia įsteigtos kelios saugomos teritorijos, nors žvelgiant iš šono, visas šis Lietuvos kraštas galėtų būti viena saugoma teritorija, kaip kultūrinė ir gamtinė vertybė. Vis tik visos Aukštaitijos aplankyti per viena parą nespėsime, todėl susikoncentruosime šiaurinėje Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje, Gražutės regioniniame parke ir Apvardų ežero užliejamose pievose.

2021 birželio 19 (grupė pilna)

2021 birželio 20

Birželis – puikus metas po intensyvaus pavasario įjungti vasaros režimą ir neskubant, pasimėgaujant ilgomis ir šiltomis dienomis leistis į plunksnuotą nuotykį Kauno pašonėje. Nors Kauno miestą supančios teritorijos iš pirmo žvilgsnio ganėtinai urbanizuotos, tačiau yra keletas vietų, kur pavažiavus vos 20 minučių galima džiaugtis laukinės gamtos glūduma ir paukščių gausumu.

2021 liepos 17 

Kadaise žemiau Birštono abipus Nemuno krantų plytėjo plačios girios, kuriose lietuviai priešus klaidindavo, ąžuolus garbindavo ir maistu apsirūpindavo. Vis tik iki šių dienų išliko tik 19 km Nemuno kilpos apglėbta, it nuo žmogaus kirvio saugoma – Punios šilo giria. Deja, bet ir Punios šilas visiškai neišvengė destruktyvaus žmonių požiūrio į gamtą, todėl nedidelė dalis šio miško ekosistemos pažeista šiuolaikinio ūkininkavimo, tačiau didžiojoje šilo teritorijoje vis dar plyti pirmykštis, sveikas miškas. Vertingiausia šilo dalis – rytinėje pusėje esantis rezervatinis, 457 ha miško plotas, kuriame draudžiama bet kokia žmogaus veikla ir lankymasis. Tačiau ir aplink rezervatą esantys medynai itin vertingi, čia augantys 400-600 metų amžiaus ąžuolai mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, o 200 metų dangų remiančios pušys nepalieka abejingų tarp jas reginčių. 

 2021 rugpjūčio 21

Vos pusvalandis kelio nuo Vilniaus ir jau atsiduriame įspūdingame Rūdininkų girios, pamerkiais besidriekiančių Paluknio pievų, Papio ežero ir Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinių bei durpyno komplekse. Vilniaus apylinkėse tai viena iš ornitologiniu požiūriu įdomiausių ir vertingiausių teritorijų, todėl rugpjūčio antroje pusėje čia prasidėjus intensyvesnei rudeninei migracijai kviečiame vėl važiuoti kartu į šią teritoriją ir atrasti ją kitomis spalvomis vasaros pabaigoje.

2021 rugpjūčio 27-28

Nuo rugpjūčio vidurio didžiajame Baltijos paukščių migracijos greitkelyje prasideda tikros lenktynės - šiaurėje perintys sparnuočiai traukia į savo žiemavietės vidurio ir pietų Europoje ar Afrikoje, todėl tarsi į piltuvėlį visų keliai subėga ne kur kitur, kaip Kuršių Nerijoje. Žavingam vasaros užbaigimui kviečiame keliauti į šią ypatingą vietą, stebėti ne mažiau fenomenalaus gamtos pasaulio reiškinio. Turo metu aplankysime visas ornitologo profesionalo ir mėgėjo stygas virpinančias vietas ir patirsime ką reiškia instinktų valdomas šauksmas keliauti!

2021 rugsėjo 18 

Rudeninės migracijos metu Žuvinto ežerą ir jo apylinkes užplūsta migruojantys paukščiai. Čia dideliais būriais leidžiasi migruojančios žąsys, gervės, antys, pempės, tilvikiniai paukščiai. Laukuose medžioja migruojantys plėšrūnai – nendrinės, pievinės, javinės lingės, suopiai, sakalai ir mažieji ereliai rėksniai. Virš ežero nuolatos sklando didžiausi Lietuvoje perintys plėšrieji paukščiai – jūriniai ereliai.

2021 rugsėjo 18-19

Baigiantis vasarai, nutyla paukščiai giesmininkai ir miškas pamažu nuščiūva. O naktimis? O naktimis miškas ima dainuoti: rugsėjo naktį miškas dainuoja, aidi, vaitoja, šėlsta nuo elnių riaumojimo, nuo elnių rujos. Net ir nematydamas gali puikiai skaityti nakties gyvenimą: ten, vidury lauko, aršiai riaumodamas patinas vaiko nuo savo haremo jaunesnius besisukiojančius konkurentus. O štai ten, pamiškėje, girdėti nedrąsus veršelio bliovimas. Ne, tai ne veršelis, tai jaunas plonabalsis antrų–trečių metų elniokas, kuriam brandžių patinų baubimas tarsi dainininkui dainavimo pamoka. O štai už nugaros – duslus, lėtas, dvelkiantis pasitikėjimu seno patino baubimas. Šis elnias atsargus, matęs gyvenimo, gal net savo kūne kulką įstrigusią turįs, todėl ir velniškai atsargus, nelenda be reikalo į atviras vietas, tūno tankynėse, net savo pateles jaunesniems „adjutantams“ palydėti leidžia. Nepasiduos toks senis meilės aistrai, nepames galvos – gal ir kitų metų sulauks.

2021 spalio 2 

Ignalinos rajone, toliausiai į rytus nutolusioje Lietuvos dalyje, greta Baltarusijos sienos driekiasi Birvėtos biosferos poligonas. Ši teritorija turi ir Ramsaro kovencijos  statusą, kuris suteikiamas tik ypatingą reikšmę turinčioms vietovėms – didelio ploto šlapžemėms su aibe perinčių retų vandens paukščių rūšių. Į šį gamtinį kompleksą patenka vieni didžiausių šalyje Birvėtos žuvininkystės tvenkiniai, Dysnos ir Birvėtos upių užliejami slėniai, molio karjerai. Tačiau Birvėtos biosferos poligoną papildo dar dvi gamtiškai itin vertingos teritorijos – Adutiškio miškas ir Svylos upės slėnis. Visas šis, skirtingų buveinių kompleksas, toliausiai į rytus nutolusioje Lietuvos dalyje sukuria ypatingas gamtines sąlygas tarpti ir kurtis įvairiausioms paukščių rūšims, kurias sunku aptikti kitose šalies vietose.

2021 spalio 16-17

Kiekvienais metais pro Ventės ragą praskrenda milijonai paukščių, o rudeninės migracijos piko metu per vieną dieną suskaičiuojama iki pusės milijono migruojančių sparnuočių. Intensyviausia migracija Ventės rage vyksta rugsėjo mėnesį ir spalio pirmas dvi savaites, tačiau ir spalio antroje pusėje dar regimi gausūs migruojančių paukščių būriai. Spalio vidurys ir antra pusė geriausias laikas ir tolimiems svečiams iš Sibiro, tokiems kaip baltabruvės, nykštukinės pečialindos, tūbuotieji suopiai.  Rekordinėmis dienomis į Ventės rago paukščių gaudykles pakliūva iki 8000 sparnuočių per vieną dieną! 

2021 lapkričio 13

Žemyninėje Lietuvos dalyje didžiausi vandenų masyvai susitelkę vidurio ir pietų Lietuvoje – tai dirbtinis didžiausias vandens telkinys – Kauno marios ir trys pietų Lietuvos perlai – Metelio, Dusios ir Obelijos ežerai. Didžiuliai ir pakankamai seklūs vandens plotai sukuria idealias sąlygas paukščiams maitintis ir ilsėtis. Gulbių, laukių, klykuolių ir kitų ančių, didžiųjų dančiasnapių, kormoranų būriai lydės visos kelionės metu, tuo pačiu tarp jų ieškosime ir retesnių ar mažiau skaitlingesnių rūšių bei jas "ganančių" plėšriųjų paukščių.

2021 gruodžio 4

Pasibaigus rudeninei paukščių migracijai pajūrio miškai ir laukai nutyla, tik kur ne kur girdisi zylių cirpavimai, o danguje praskrenda nebent suopis, kranklys, pilkoji varna ar kiras. Nors į Lietuvą ateina rimties metas, kuris tęsiasi iki vasario mėnesio, jūroje ir mariose vandens paukščių nestinga ir su kiekviena diena nuo lapkričio pradžios jų pradeda daugėti. Marias sukausčius ledui, jūra lieka vienintelė vieta vandens paukščiams sėkmingai susirasti maisto ir ištverti šaltąjį metų periodą. Priklausomai nuo žiemos šaltumo ir nuo to, ar Rygos ir Suomijos įlankos pasidengia ledu, žiemojančių vandens paukščių skaitlingumas ir rūšinė sudėtis Baltijos jūroje ties Kuršių nerijos priekrante gerokai skiriasi.

2022 sausio 15

Kiekvienais metais Kauno miestas tampa žiemojančių vandens paukščių širdimi. Net ir šalčiausiomis žiemomis dėl Kauno hidroelektrinės veiklos, Nemunas žemiau jos neužšąla, dėl to čia galima stebėti vienas didžiausių žiemojančių vandens paukščių santalkas. Kaunas, nors ir būdamas antru pagal dydį Lietuvos miestu, yra rojus vandens paukščiams, ypatingai žiemą - pro miestą tekantis Nemunas dėl patvankos neužšąla ir sulėtina savo srovę, todėl ramiuose vandenyse mielai ilsisi įvairios ančių rūšys, telkiasi lengvo maisto randantys kirai ir kiti paukščiai, besimėgaujantys žmonių kaimynyste.

2022 vasario 16

Baigiantis rudeniui ir slenkant pirmiesiems žiemos mėnesiams, stoja trumpiausios metų dienos, ilgiausios metų naktys, tamsa ir niūruma. Ištuštėja miškai ir laukai: paukščiai jau kadais išskrido, žvėrys susislėpė tankmėse – tuštuma laukuose bei miškuose. Kaip praskaidrinti gamtoje leidžiamą laiką niūriomis, tamsiomis, trumpomis, besniegėmis gruodžio ar sausio dienomis? Tenka gaudyti kiekvieną šviesesnę dieną, kiekvieną pasitaikiusią progą, žvalgantis per langą ir atidžiai sekant orų prognozes. Juk be abejonės turėsime dieną kitą ir sniego, ir gražaus šerkšno, ir kąsniais krintančių snaigių. Tereiks nepražiopsoti, nes tokios progos bus trumpos ir dažnai nesikartos. Vienintelis laukimas šiuo laiku – kada ateis žiema. Kada sniego baltuma nušvies žemę, apgobs rudeninės pilkumos monotoniją, o alkani paukšteliai ir žvėreliai vėl ims rodytis ir nebos žmogaus. Tad nesėdėkite namuose ir pirmai progai pasitaikius – pašalus, šerkšnui padabinus miškus ir klonius, krintant pirmoms snaigėms – skubėkite į gamtą!