Ar kada lankėtės Nemuno deltoje ankstyvą pavasarį, kai Nemunas ištvinsta ir vanduo užlieja kelių dešimčių tūkstančių hektarų pievų plotus? Kai čia leidžiasi iš pietinių kraštų į šiaurę grįžtantys tūkstantiniai vandens paukščių būriai? Kai gulbių ir žąsų girgsėjimai ir trimitavimai pripildo visą padangę? Kai savo akimis ir ausimis galima patirti, ką reiškia pasakymas „vandens paukščių karalystė“?
Šio turo metu į Punios šilą – vieną seniausių Lietuvos girių – vyksime pajusti bundančios gamtos dvelksmo, pasiklausyti pirmųjų paukščių giesmių, pakvėpuoti žibučių žiedadulkėmis, aplankyti didingas šilo vietas ir išgirsti apie šią teritoriją daug įdomios informacijos iš ją puikiai pažįstančių gamtininkų. Po rytinio žygio šile popiet patrauksime susipažinti su migruojančiais paukščiais prie netoliese esančio Žuvinto, o vakarop, jei tik oras bus palankus, grįšime į Punios šilą pasiklausyti, kaip ūbauja pelėdos.
Pavasarinės išvykos į Žuvinto biosferos rezervatą – pirmąją saugomą teritoriją Lietuvoje – metu aplankysime pačias įdomiausias jo vietas ir stebėsime čia sugrįžusius bei per šią teritoriją migruojančius paukščius – būrius žąsų, įvairių rūšių antis, impozantiškus gaidukus, retąsias kuolingas, javines linges, sakalus ir kitus plėšrūnus.
Po ilgos ir tamsios žiemos tiek gamtai, tiek žmonėms norisi kuo greičiau pajusti pavasario dvelksmą ir gyvybę. Kol vieni paukščiai dar tik ruošiasi ilgai kelionei namo iš savo žiemaviečių, kiti jau skuba pakeliui, o treti, ištvėrę nelengvą žiemą Lietuvoje ir vos pajutę ilgėjančią dieną bei artėjančią šilumą, pradeda ieškoti sau porų, taisyti lizdus ir dėti kiaušinius. Vieni tokių – pelėdos ir geniai. Šių paukščių keliausime stebėti į pelėdingiausią ir geniškiausią Lietuvoje – Biržų – girią.
Dažniausiai įsivaizduojame, kad norint stebėti gamtą, atrasti ką nors unikalaus reikia keliauti šimtus kilometrų, į miškų glūdumas, į žmogaus neįžengtas pelkes ir raistus ar ten kur niekada nebūta, o iš tiesų gyvename šalyje, kurios sostinės centre neršia lašišos, gyvena bebrai, senamiesčio vienuolynų parkuose peri didieji dančiasnapiai, o pavažiavus vos 30 kilometrų už jos ribų galima rasti itin vertingas pievas, ornitologinius draustinius ir girias, kurias turbūt esame pravažiavę dešimtis jei ne šimtus kartų. Šis turas nekvies keliauti toli, bet tuo pačiu atrasime labai gražias vietas, kur sutiksime iš tiesų retų paukščių.
Šimtamečiai ąžuolai, menantys karalių ir kunigaikščių laikus. Didžiausi Europos gyvūnai stumbrai, klajojantys girios paunksmėse. Tamsūs eglynai, kuriuos mėgsta gausios šernų šeimynos, lūšys, vilkai ir miškų vištelės jerubės. Drėgni juodalksnynai, šaknis įmerkę į gyvybės pilnas pelkes ir upelius – tikrą oazę bebrams ir juodiesiems gandrams. Saulės nušviesti skroblynai ir beržynai, tauriųjų elnių ir briedžių šventovė, ir sausi pušynai, kuriuose peri kurtiniai, lututės, lėliai, skėtsakaliai. Šis dviejų diennų turas – unikali galimybė pamatyti ir patirti seniausią ir didžiausią Europos girią – Belovežą.
Daugiausiai paukščių rūšių saugančioje Lietuvos teritorijoje – Nemuno deltoje – kviečiame praleisti net dvi dienas! Po šią paukščių ir ornitologų rojumi vadinamą vietą keliausime ne tik sausuma, bet ir vandeniu. Antrąją turo diena jūsų lauks specialus pasiplaukiojimas laivu, kurio metu aplankysime sausumos keliais nepasiekiamas atokiausias deltos vietas ir išvysime vandens paukščius jų slėpiningoje karalystėje.
Netoli Lietuvos sienos plytinti Biebža – lyg burtažodis kiekvienam gamtos mylėtojui. Jį ištarus prieš akis atsiveria į horizontą besidriekiantis Bebros upės slėnis, mozaikiškai išraižytas bebrų kanalais, įspūdingi šlapynių plotai, kuriuos supa drėgni juodalksnynai, užliejamos sodriai žalios pievos, žmogaus žingsnių nepatyrusios aukštapelkės ir sausi, bet gyvybės pilni pušynai. Šis dviejų dienų turas – išskirtinė galimybė patirti tai, ką geriausio, įdomiausio ir rečiausio gali pasiūlyti didžiausias kaimyninės šalies nacionalinis parkas.
Gegužės pabaiga yra tikrosios vasaros pradžia – medžiai pasidabinę šviežiausiais lapeliais, vešliai sužaliavusios ir pirmaisiais žiedais pasipuošusios pievos, visos pakrūmės skamba nuo sugrįžusių giesmininkų paukščių, jei norite įsimylėti gyvenimą ar bent jau gamtą iš naujo – tai laikas kada reikia keliauti! O kur geriau keliauti, jei ne į svetingą, visada laukiančią ir kiekvieną sveikinančią Dzūkiją!
Zarasų ir Ignalinos rajonai dažnai vadinami vienais gražiausių regionų mūsų krašte. Kalvomis įsisiūbavęs kraštovaizdis vienur pasidabinęs žydinčiomis pievomis, kitur beržynėlių gojeliais apglėbtas, senolių viensėdžiais paramstytas, giriomis ošiantis. O ežerų gausumas ir grožis! Į šį ypatingą kraštą kviečiame ornitostogauti gegužės pabaigoje, kai gamta pačiame žydėjime ir giesmių skambėjime. Vienos dienos turo metu aplankysime šiaurinėje Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje esantį Gražutės regioninį parką ir Apvardų ežero užliejama spievas.
Žemaitija – vienas iš penkių Lietuvos etnokultūrinių regionų. Šis kraštas visais laikais galėjo didžiuotis unikalia istorija, ypatingas jis ir dabar. Norint pajusti Žemaitijos išskirtinumą, pakanka pabendrauti su vietiniais žmonėmis, išgirsti jų savitą tarmę ir pakeliauti aplink Žemaitijos nacionaliniame parke tyvuliuojantį Platelių ežerą. Šio turo metu aplankysime svarbiausias nacionalinio parko teritotijas, stebėsime čia gyvenančius paukščius ir dairysimės tikrų retenybių – judojo gandro, žuvininko, vapsvaėdžio, mažųjų erelių rėksnių, pievinių lingių, paprastųjų purplelių, rudakaklių ir raguotųjų kragų.