2021–04–10

Po ilgos ir tamsios žiemos tiek gamtai, tiek žmonėms norisi kuo greičiau pajusti pavasario dvelksmą ir gyvybę. Kol vieni paukščiai dar tik ruošiasi ilgai kelionei namo iš savo žiemaviečių, kiti jau skuba pakeliui, o treti išgyvenę sunkią žiemą namuose vos pajutę ilgėjančią dieną ir artėjančią šilumą pradeda ieškoti sau porų, taisyti lizdus ir dėti kiaušinius, todėl šį kartą keliausime į pelėdingiausią Lietuvos girią paklausyti naktinių serenadų, kurias traukia ten gyvenantys paukščiai.

2021-04-17

Žuvinto rezervatas – tai pirmoji Lietuvoje saugoma teritorija, įsteigta  1937 m. žymaus Lietuvos gamtininko prof. Tado Ivanausko. Ežero gamtinė svarba čia perintiems ir migracijų metu apsistojantiems sparnuočiams pastebėta dar prieš šimtą metų, tačiau ir šiomis dienomis ši teritorija vis dar stebina gamtininkus savo gamtine įvairove. Žuvinto ežeras žymus ir kaip pirmoji gulbių nebylių veisimosi vieta Lietuvoje, tik vėliau gulbės nebylės iš čia pradėjo plisti į kitus Lietuvos regionus. Ne veltui šios saugomos teritorijos simbolyje dar ir šiandien vaizduojami gulbių siluetai. Šiuo metu Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo ežerams su aplinkinėmis teritorijomis, apimantiems 14 199 ha plotą, suteiktas Žuvinto biosferos rezervato statusas.

2021-03-27

Kadaise žemiau Birštono abipus Nemuno krantų plytėjo plačios girios, kuriose lietuviai priešus klaidindavo, ąžuolus garbindavo ir maistu apsirūpindavo. Vis tik iki šių dienų išliko tik 19 km Nemuno kilpos apglėbta, it nuo žmogaus kirvio saugoma – Punios šilo giria. Deja, bet ir Punios šilas visiškai neišvengė destruktyvaus žmonių požiūrio į gamtą, todėl nedidelė dalis šio miško ekosistemos pažeista šiuolaikinio ūkininkavimo, tačiau didžiojoje šilo teritorijoje vis dar plyti pirmykštis, sveikas miškas. Vertingiausia šilo dalis – rytinėje pusėje esantis rezervatinis, 457 ha miško plotas, kuriame draudžiama bet kokia žmogaus veikla ir lankymasis. Tačiau ir aplink rezervatą esantys medynai itin vertingi, čia augantys 400-600 metų amžiaus ąžuolai mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, o 200 metų dangų remiančios pušys nepalieka abejingų tarp jas reginčių. 

2021-04-24

Dažniausiai įsivaizduojame, kad norint stebėti gamtą, atrasti ką nors unikalaus reikia keliauti šimtus kilometrų, į miškų glūdumas, į žmogaus neįžengtas pelkes ir raistus ar ten kur niekada nebūta, o iš tiesų gyvename šalyje, kurios sostinės centre neršia lašišos, gyvena bebrai, senamiesčio vienuolynų parkuose peri didieji dančiasnapiai, o pavažiavus vos 30 kilometrų už jos ribų galima rasti itin vertingas pievas, ornitologinius draustinius ir girias, kurias turbūt esame pravažiavę dešimtis jei ne šimtus kartų.

Šis turas nekvies keliauti toli, bet tuo pačiu atrasime labai gražias vietas, kur sutiksime iš tiesų retų paukščių. Lankysime Rūdininkų girią, kurios dalis paskirta kariniam poligonui, bet susipažinsime kaip kartais žmogaus veikla, net ir tokia agresyvi, gali padėti gamtai išlikti, po to keliausime į Paluknio pievas, kuriose sutiksime retus tilvikinius paukščius, kelias rūšis plėšriųjų paukščių ir galbūt net miškines vištas - tetervinus ir galiausiai lankysimės Baltosios Vokės biosferos poligone, kur mūsų lauks didelė vandens paukščių įvairovė. 

2021-05-01

Nemuno delta – daugiausiai paukščių rūšių sauganti teritorija Lietuvoje, kuri svarbi net 21 perinčiai nykstančiai rūšiai, čia taip pat sutinkamos daugiau kaip 14 migruojančių paukščių rūšių santalkos svarbios tarptautiniu mastu. Išskirtinėse buveinėse peri globaliai nykstantys didieji ereliai rėksniai, stulgiai, paprastieji griciukai, didžiosios kuolingos, meldinės nendrinukės. O kur dar daugiau nei dvidešimt į Lietuvos raudonosios knygos sąrašus įrašytų perinčių sparnuočių rūšių ar šimtatūkstantiniai vandens ir pelkių paukščių – žąsų, gulbių, ančių, tilvikų – būriai pavasarinių potvynių metu!

2021-05-07

Zarasų ir Ignalinos rajonai dažnam girdimi kaip vienas gražiausių regionų mūsų krašte. Kalvomis įsisiūbavęs kraštovaizdis vienur žydinčiomis pievomis pasidabinęs, kitur beržynėlių gojeliais apglėbtas, senolių viensėdžiais paramstytas. Gūdžių girių čia taip pat netrūksta – Ažvinčių, Labanoro, Minčios, Gražutės girios, tai tik keletas garsiausių Aukštaitijos dangų remiančių neaprėpiamų medynų. O ežerų gausumas ir grožis! Vieni it jūra baltą putą krantan plauna ir kito kranto nematyti, antri – jaukių slėnių apsupti baltų lelijų žiedais pasidabinę, treti – giliai giriose pasislėpę ir tik juodakakliams narams bei juodiesiems gandrams žinomi. Ne veltui čia įsteigtos kelios saugomos teritorijos, nors žvelgiant iš šono, visas šis Lietuvos kraštas galėtų būti viena saugoma teritorija, kaip kultūrinė ir gamtinė vertybė. Vis tik visos Aukštaitijos aplankyti per viena parą nespėsime, todėl susikoncentruosime šiaurinėje Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje, Gražutės regioniniame parke ir Apvardų ežero užliejamose pievose.

2021-05-14

Žemaitija – vienas iš penkių Lietuvos etnokultūrinių regionų. Šis kraštas visais laikais galėjo didžiuotis unikalia istorija. Jis ypatingas ir dabar, o norint pajusti tą išskirtinumą, pakanka pabendrauti su vietiniais žmonėmis ir išgirsti jų savitą tarmę.

Žemaitijos šiaurės rytinėje dalyje tyvuliuoja Platelių ežeras, aplink kurį 1991 m. įsteigtas Žemaitijos nacionalinis parkas. Parkas užima 21 754 ha ir plyti dviejų savivaldybių – Plungės ir Skuodo, teritorijoje. Visai šiai teritorijai būdingas kalvotas kraštovaizdis, susiformavęs praslinkus paskutiniajam ledynui. Kalvų daubose gausu šlapynių, pelkučių, kurias pamėgę bebrai, todėl visame parke nesunku aptikti šių stambiausių Europos graužikų suręstų ar renčiamų namų ir užtvankų.

2021-05-21

Gegužės pabaiga yra tikrosios vasaros pradžia – medžiai pasidabinę šviežiausiais lapeliais, vešliai sužaliavusios ir pirmaisiais žiedais pasipuošusios pievos, visos pakrūmės skamba nuo sugrįžusių giesmininkų paukščių, jei norite įsimylėti gyvenimą ar bent jau gamtą iš naujo – tai laikas kada reikia keliauti! O kur geriau keliauti, jei ne į svetingą, visada laukiančią ir kiekvieną sveikinančią Dzūkiją!

Dzūkijos nacionalinis parkas didžiausias iš šio tipo saugomų teritorijų Lietuvoje apima net 58519 ha plotą. Dainavos girios pušynai padengę žemynines kopas ir upių slėnius - kiekvieną žmogaus neįdirbtą žemės lopinėlį - galėtum pagalvoti, kad ši monotoniška šilų skraistė niekuo neįpatinga, bet iš tiesų po ja slypi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis, kartu su įsiterpusiomis užliejamomis ir žemyninėmis pievomis, aukštapelkėmis ir žemapelkėmis, smėlio kopomis ir srauniomis upėmis tai daugelio retų augalų bei gyvūnų buveinės. Taip pat ši teritorija yra viena iš nedaugelio Europoje su dar gyvu tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu. Miškų glūdumoje pasislėpusius kaimelius supa nedidelių laukų ir pievų bei ganyklų mozaika. Ganomi slėnių šlaitai, savitos šienaujamos, įvairaus drėgnumo paupių pievos bei žemapelkės, dėl žmogaus veiklos atsivėrę smėlynai yra labai svarbūs atvirų buveinių augalų ir gyvūnų rūšims, per šimtmečius prisitaikiusioms prie ekstensyvios ūkinės veiklos – šio turo metu ir bandysime atskleisti visą krašto įvairiapusiškumą ir vertybes.