2027 kovas

Vakaras girioje. Saulė pasislėpė už medžių, nutilo paskutiniai strazdai, liepsnelės, karietaitės, stojo absoliuti tyla. Bet staiga tolumoje kažkas žemu balsu suūbauja. Vieną, du, tris kartus. Netrukus iš kirtavietės ausis pasiekia švelnus švilpavimas, dar vėliau kažkas kvykteli, o po kelių akimirkų kitoje girios pusėje miaukteli lyg katė. Biržų girioje prasideda paslaptingų sutemų paukščių – pelėdų – naktis… Šio turo metu keliausime po pelėdiškiausią Lietuvos girią, bandysime išgirsti, kaip ūbauja skirtingų rūšių pelėdos, mokysimės pažinti genius, susipažinsime su smulkiaisiais girių giesmininkais ir kitais ankstyvo pavasario paukščiais.  

2027 kovas

Ar kada lankėtės Nemuno deltoje ankstyvą pavasarį, kai Nemunas ištvinsta ir vanduo užlieja kelių dešimčių tūkstančių hektarų pievų plotus? Kai čia leidžiasi iš pietinių kraštų į šiaurę grįžtantys tūkstantiniai vandens paukščių būriai? Kai gulbių ir žąsų girgsėjimai ir trimitavimai pripildo visą padangę? Kai savo akimis ir ausimis galima patirti, ką reiškia pasakymas „vandens paukščių karalystė“?

2027 kovas

Kai vasaris persirita į antrąją pusę, su kiekviena diena ima daugėti pavasario ženklų. Būtent šiomis dienomis mūsų krašte pasirodo ir pirmieji migruojantys paukščiai. Tai dažniausiai būna vadinamieji artimieji migrantai – gulbės, žąsys, gervės, pempės, dirviniai vieversiai. Jie žiemoja Vakarų arba Centrinėje Europoje, todėl pajutę šilumos bangą į Lietuvos laukus ir ežerus sugrįžta vos per kelias dienas. Būtent šiems sparnuotiems pavasario šaukliams ir bus skirtas turas. Jų ieškosime ir apie juos papasakosime keliaudami po pirmąją Lietuvos saugomą teritoriją – Žuvintą – ir jo apylinkes, kurios gamtos turtais stebina visais metų laikais.

2027 balandis

Daugiausiai paukščių rūšių saugančioje Lietuvos teritorijoje – Nemuno deltoje – kviečiame praleisti net dvi dienas! Po šią paukščių ir ornitologų rojumi vadinamą vietą keliausime ne tik sausuma, bet ir vandeniu. Antrąją turo diena jūsų lauks specialus pasiplaukiojimas laivu, kurio metu aplankysime sausumos keliais nepasiekiamas atokiausias deltos vietas ir išvysime vandens paukščius jų slėpiningoje karalystėje. 

2027 balandis

2027 balandis

Pavasaris yra geriausias laikas patirti Žuvinto didybę – išvysti ežero simboliu tapusias gulbes, į šiaurę traukiančias žąsis, šlapynes pamėgusius tilvikus, rezervato gyvenimą akylai stebinčius jūrinius erelius, smulkiuosius giesmininkus ir daugybę kitų. Turo metu aplankysite ne tik Žuvinto ežero pakrantes, bet ir susipažinsite su kitomis biosferos rezervato teritorijomis: Buktos mišku, kurio paklotė ankstyvą pavasarį pasipuošia žiedų kilimu, Žaltyčio ežeru, kur mėgsta leistis į šiaurę migruojantys vandens paukščiai, Amalvo polderiu, kuris sutraukia tūkstančius ančių, žąsų ir tilvikų. Viena diena, o įspūdžių patirsite begalę.

2027 balandis

Šio turo metu į Punios šilą – vieną seniausių Lietuvos girių – vyksime pajusti bundančios gamtos dvelksmo, pasiklausyti pirmųjų paukščių giesmių, pasigrožėti pavasariniais žiedais (efemeroidais), aplankyti didingų šilo vietų ir patyrinėti jų paslaptis. O po rytinio žygio pakviesime į netoliese plytinį Žuvinto biosferos rezervatą, kur artimiau susipažinsite su migruojančiais vandens paukščiais – žąsimis, antimis, gulbėmis ir tilvikais.

2027 gegužė

Įsisiūbavęs kalvomis, apglėbtas beržynų gojeliais, pasidabinęs pievomis ir paramstytas senolių viensėdžiais – Aukštaitijos kraštas keliautojus pasitinka įvairiomis gamtos buveinėmis ir jose perinčiomis paukščių rūšimis. Šiame krašte prieglobstį randa retos giesmininkės mažosios musinukės, brandžių miškų ramybę mėgstantys juodieji gandrai, tobuli žvejai žuvininkai, retos dryžagalvės kryklės ir daugelis kitų. Šiame ture patirsite žydinčią, kvepiančią ir skambančią Aukštaitiją. Nuo ežerų pakrančių iki įstabių kalvų, nuo brandžių girių iki šlapių pievų, nuo šaltiniuotų upių iki jų apglėbtų senųjų kaimų. Stebėsite, klausysitės ir namo grįšite perbraižę pažinimo ribas.

2027 gegužė

Uputis, luputis, tutlys, kukucis – vardų daug, o paukštis vienas. Tai oranžinėmis, juodomis ir baltomis plunksnomis pasidabinęs ir impozantišką skiauterę ant galvos pašiaušęs kukutis. Šis paukštis nuo seno minimas Lietuvos liaudies tautosakoje, bet tik nedaugelis jį yra matę, kadangi kukutis yra baikštus paukštis, o ir sutikti jį įmanoma toli gražu ne visuose mūsų šalies kampeliuose. Šio turo metu kukučių kviečiame ieškoti seną istoriją ir laukinės gamtos kampelius globojančioje Dzūkijoje – bene kukutiškiausiame krašte.

2027 gegužė

Nebūtina keliauti toli už Vilniaus, kad atsidurtumėte laukinės gamtos pasaulyje. Vos 30 kilometrų nuo sostinės driekiasi ornitologiniu požiūriu ypatingas buveinių kompleksas, kasmet sutraukiantis būrius migruojančių ir perinčių paukščių. Brandi Rūdninkų giria, natūralios Paluknio pievos, nendrynų apsuptas Papio ežeras, durpynai ir karjerai – čia namus randa nuo pačių dažniausių iki rečiausių paukščių. Per vieną dieną su gidu aplankysite ir pažinsite įvairias gamtines buveines ir jų sparnuočius. Lauks patyrimų kupina diena.

2027 gegužė

Kai ant miškų ir pievų ima leistis sutemos, pragysta vienas rečiausių ir paslaptingiausių Lietuvos giesmininkų – mėlyngurklė. Šis paukštelis – vos žvirblio dydžio, tačiau jo išvaizda ir giesmė – išskirtinės. Pagurklis spindi ryškiai mėlyna spalva, o giesmė yra viena sudėtingiausių iš visų Lietuvos paukščių. Išgirsti mėlyngurklę laukinėje gamtoje – kiekvieno paukščių entuziasto svajonė, o pamatyti pačią giesmininkę – lyg laimėti aukso puodą. Šio sparnuoto lobio leisimės ieškoti į Birvėtos biosferos poligoną, labiausiai į rytus nutolusį Lietuvos gamtos kampelį. Čia, kur driekiasi vaizdingas Svylos upės slėnis, ošia Adutiškio miškas ir plyti Birvėtos žuvininkystės tvenkiniai, visą dieną stebėsime sugrįžusius paukščius, o leidžiantis saulei patrauksime į šlapynes, kur vakaro tyloje pabandysime išgirsti mėlyngurklę.