Pasibaigus rudeninei paukščių migracijai pajūrio miškai ir laukai nutyla, tik kur ne kur girdisi zylių cirpavimai, o danguje praskrenda nebent suopis, kranklys, pilkoji varna ar kiras. Nors į Lietuvą ateina rimties metas, kuris tęsiasi iki vasario mėnesio, jūroje ir mariose vandens paukščių nestinga ir su kiekviena diena nuo lapkričio pradžios jų pradeda daugėti. Marias sukausčius ledui, jūra lieka vienintelė vieta vandens paukščiams sėkmingai susirasti maisto ir ištverti šaltąjį metų periodą. Priklausomai nuo žiemos šaltumo ir nuo to, ar Rygos ir Suomijos įlankos pasidengia ledu, žiemojančių vandens paukščių skaitlingumas ir rūšinė sudėtis Baltijos jūroje ties Kuršių nerijos priekrante gerokai skiriasi.

Kiekvienais metais Kauno miestas tampa žiemojančių vandens paukščių širdimi. Net ir šalčiausiomis žiemomis dėl Kauno hidroelektrinės veiklos, Nemunas žemiau jos neužšąla, dėl to čia galima stebėti vienas didžiausių žiemojančių vandens paukščių santalkas. Kaunas, nors ir būdamas antru pagal dydį Lietuvos miestu, yra rojus vandens paukščiams, ypatingai žiemą - pro miestą tekantis Nemunas dėl patvankos neužšąla ir sulėtina savo srovę, todėl ramiuose vandenyse mielai ilsisi įvairios ančių rūšys, telkiasi lengvo maisto randantys kirai ir kiti paukščiai, besimėgaujantys žmonių kaimynyste.