Atrodytų, lapkritis ir paukščiai – nesuderinami dalykai. Ką gi įmanoma pamatyti, kai medžiai jau meta lapus, kai rytais paspaudžia šaltukas, o didžioji dalis paukščių, regis, seniausiai šildosi pietuose? Šio turo metu įsitikinsite, kad paukščių stebėjimas įdomus visais metų laikais, o būtent vėlyvą rudenį mus aplanko tokios šiaurinės sparnuočių rūšys, kurių nei vasarą, nei pavasarį tikrai nepamatysite.
Jei paklaustumėte, kur žiemą rasti vienas didžiausių vandens paukščių santalkų, kiekvienas paukščių stebėjimo entuziastas atsakytų – Kaune. Dėl hidroelektrinės veiklos Nemunas žemiau jos neužšąla ir čia galima pamatyti išskirtinį reginį. Vienoje vietoje, atrodytų, susirenka visi miesto vandens (ir ne tik) paukščiai: gulbės, antys, didieji kormoranai, pilkieji garniai, mažieji kragai, didieji dančiasnapiai, jūriniai ereliai, kirai. Upė tampa panaši į didelę sūkurinę vonią. Būtent tokios žmogaus veiklos sukurtos dirbtinės vandens properšos labai patinka vandens paukščiams ir net keičia jų migracijos įpročius. Apie šį reiškinį ir dar daugiau išgirsite keliaudami po žiemišką Laikinąją sostinę.
Pasibaigus rudeninei paukščių migracijai, pajūrio miškai ir laukai nutyla, tik krūmynuose sucirpia viena kita zylė, o danguje praskrenda nebent suopis, kranklys, pilkoji varna ar kiras. Į Lietuvą ateina rimties metas ir tęsis iki pat vasario. Tačiau jūroje ir mariose – tikrai ne paukščių štilis. Čia nuo lapkričio mėnesio su kiekviena diena ima daugėti jūrinių paukščių. Nuo mums įprastų iki retų svečių iš tolimosios šiaurės – pingvinais vadinamų alkų ir laibasnapių narūnėlių, juodųjų ančių ir ledinių ančių, nuodėgulių, vidutinių dančiasnapių ir kitų. Šioms sparnuotoms retenybėms šis turas ir skirtas.
.JPG)
Kai vasaris persirita į antrąją pusę, su kiekviena diena ima daugėti pavasario ženklų. Būtent šiomis dienomis mūsų krašte pasirodo ir pirmieji migruojantys paukščiai. Tai dažniausiai būna vadinamieji artimieji migrantai – gulbės, žąsys, gervės, pempės, dirviniai vieversiai. Jie žiemoja Vakarų arba Centrinėje Europoje, todėl pajutę šilumos bangą į Lietuvos laukus ir ežerus sugrįžta vos per kelias dienas. Būtent šiems sparnuotiems pavasario šaukliams ir bus skirtas turas. Jų ieškosime ir apie juos papasakosime keliaudami po pirmąją Lietuvos saugomą teritoriją – Žuvintą – ir jo apylinkes, kurios gamtos turtais stebina visais metų laikais.
Ar kada lankėtės Nemuno deltoje ankstyvą pavasarį, kai Nemunas ištvinsta ir vanduo užlieja kelių dešimčių tūkstančių hektarų pievų plotus? Kai čia leidžiasi iš pietinių kraštų į šiaurę grįžtantys tūkstantiniai vandens paukščių būriai? Kai gulbių ir žąsų girgsėjimai ir trimitavimai pripildo visą padangę? Kai savo akimis ir ausimis galima patirti, ką reiškia pasakymas „vandens paukščių karalystė“?
Vakaras girioje. Saulė pasislėpė už medžių, nutilo paskutiniai strazdai, liepsnelės, karietaitės, stojo absoliuti tyla. Bet staiga tolumoje kažkas žemu balsu suūbauja. Vieną, du, tris kartus. Netrukus iš kirtavietės ausis pasiekia švelnus švilpavimas, dar vėliau kažkas kvykteli, o po kelių akimirkų kitoje girios pusėje miaukteli lyg katė. Biržų girioje prasideda paslaptingų sutemų paukščių – pelėdų – naktis… Šio turo metu keliausime po pelėdiškiausią Lietuvos girią, bandysime išgirsti, kaip ūbauja skirtingų rūšių pelėdos, mokysimės pažinti genius, susipažinsime su smulkiaisiais girių giesmininkais ir kitais ankstyvo pavasario paukščiais.
Šio turo metu į Punios šilą – vieną seniausių Lietuvos girių – vyksime pajusti bundančios gamtos dvelksmo, pasiklausyti pirmųjų paukščių giesmių, pasigrožėti pavasariniais žiedais (efemeroidais), aplankyti didingų šilo vietų ir patyrinėti jų paslaptis. O po rytinio žygio pakviesime į netoliese plytinį Žuvinto biosferos rezervatą, kur artimiau susipažinsite su migruojančiais vandens paukščiais – žąsimis, antimis, gulbėmis ir tilvikais.
Pavasaris yra geriausias laikas patirti Žuvinto didybę – išvysti ežero simboliu tapusias gulbes, į šiaurę traukiančias žąsis, šlapynes pamėgusius tilvikus, rezervato gyvenimą akylai stebinčius jūrinius erelius, smulkiuosius giesmininkus ir daugybę kitų. Turo metu aplankysite ne tik Žuvinto ežero pakrantes, bet ir susipažinsite su kitomis biosferos rezervato teritorijomis: Buktos mišku, kurio paklotė ankstyvą pavasarį pasipuošia žiedų kilimu, Žaltyčio ežeru, kur mėgsta leistis į šiaurę migruojantys vandens paukščiai, Amalvo polderiu, kuris sutraukia tūkstančius ančių, žąsų ir tilvikų. Viena diena, o įspūdžių patirsite begalę.
Kai ant miškų ir pievų ima leistis sutemos, pragysta vienas rečiausių ir paslaptingiausių Lietuvos giesmininkų – mėlyngurklė. Šis paukštelis – vos žvirblio dydžio, tačiau jo išvaizda ir giesmė – išskirtinės. Gerklė spindi ryškiai mėlyna spalva, o giesmė yra viena sudėtingiausių iš visų Lietuvos paukščių. Išgirsti mėlyngurklę laukinėje gamtoje – kiekvieno paukščių entuziasto svajonė, o pamatyti pačią giesmininkę – lyg laimėti aukso puodą. Šio sparnuoto lobio leisimės ieškoti į Birvėtos biosferos poligoną, labiausiai į rytus nutolusį Lietuvos gamtos kampelį. Čia, kur driekiasi vaizdingas Svylos upės slėnis, ošia Adutiškio miškas ir plyti Birvėtos žuvininkystės tvenkiniai, visą dieną stebėsime sugrįžusius paukščius, o leidžiantis saulei patrauksime į šlapynes, kur vakaro tyloje pabandysime išgirsti mėlyngurklę.
Daugiausiai paukščių rūšių saugančioje Lietuvos teritorijoje – Nemuno deltoje – kviečiame praleisti net dvi dienas! Po šią paukščių ir ornitologų rojumi vadinamą vietą keliausime ne tik sausuma, bet ir vandeniu. Antrąją turo diena jūsų lauks specialus pasiplaukiojimas laivu, kurio metu aplankysime sausumos keliais nepasiekiamas atokiausias deltos vietas ir išvysime vandens paukščius jų slėpiningoje karalystėje.
Nebūtina keliauti toli už Vilniaus, kad atsidurtumėte laukinės gamtos pasaulyje. Vos 30 kilometrų nuo sostinės driekiasi ornitologiniu požiūriu ypatingas buveinių kompleksas, kasmet sutraukiantis būrius migruojančių ir perinčių paukščių. Brandi Rūdninkų giria, natūralios Paluknio pievos, nendrynų apsuptas Papio ežeras, durpynai ir karjerai – čia namus randa nuo pačių dažniausių iki rečiausių paukščių. Per vieną dieną su gidu aplankysite ir pažinsite įvairias gamtines buveines ir jų sparnuočius. Lauks patyrimų kupina diena.
Uputis, luputis, tutlys, kukucis – vardų daug, o paukštis vienas. Tai oranžinėmis, juodomis ir baltomis plunksnomis pasidabinęs ir impozantišką skiauterę ant galvos pašiaušęs kukutis. Šis paukštis nuo seno minimas Lietuvos liaudies tautosakoje, bet tik nedaugelis jį yra matę, kadangi kukutis yra baikštus paukštis, o ir sutikti jį įmanoma toli gražu ne visuose mūsų šalies kampeliuose. Šio turo metu kukučių kviečiame ieškoti seną istoriją ir laukinės gamtos kampelius globojančioje Dzūkijoje – bene kukutiškiausiame krašte.
Įsisiūbavęs kalvomis, apglėbtas beržynų gojeliais, pasidabinęs pievomis ir paramstytas senolių viensėdžiais – Aukštaitijos kraštas keliautojus pasitinka įvairiomis gamtos buveinėmis ir jose perinčiomis paukščių rūšimis. Šiame krašte prieglobstį randa retos giesmininkės mažosios musinukės, brandžių miškų ramybę mėgstantys juodieji gandrai, tobuli žvejai žuvininkai, retos dryžagalvės kryklės ir daugelis kitų. Šiame ture patirsite žydinčią, kvepiančią ir skambančią Aukštaitiją. Nuo ežerų pakrančių iki įstabių kalvų, nuo brandžių girių iki šlapių pievų, nuo šaltiniuotų upių iki jų apglėbtų senųjų kaimų. Stebėsite, klausysitės ir namo grįšite perbraižę pažinimo ribas.
Žemaitija visais laikais galėjo didžiuotis unikalia istorija ir gamta. Ypatinga ji ir dabar. Norint pajusti šio krašto išskirtinumą, pakanka pabendrauti su vietiniais žmonėmis, išgirsti savitą tarmę ir pakeliauti aplink Platelių ežerą, dar vadinamą Žemaitijos perlu. Dviejų dienų maršrutas drieksis ežero pakrantėmis, pažintiniais takais, žydinčiomis kalvomis, pievomis, miškais ir pelkynais. Kartu su gidu stebėsite mažųjų erelių rėksnių skrydžius, ieškosite retų paprastųjų purplelių ir juodųjų gandrų, šlapynėse klausysitės didžiųjų baublių ir vandens vištelių, miškuose bandysite išgirsti tylią retos mažosios musinukės giesmelę, o naktį – pelėdas.
Šis turas – išskirtinė galimybė iš arčiau susipažinti su vienais spalvingiausių ir ryškiausių Lietuvos paukščių – bitininkais, pasigrožėti jų akrobatiniais skrydžiais ir išgirsti apie juos įdomių istorijų, o kartu – pakeliauti po abipus Nemuno plytintį Panemunių regioninį parką, kuris garsėja savo slėniais, natūraliomis pievomis, piliakalniais ir pilimis. Žydintis, kvepiantis, dūzgiantis ir čiulbantis birželis – tikras medaus mėnuo – šiai kelionei yra idealus laikas.
Ar vasarą braidydami po pievas atskiriate, kur žydi katilėlis ar smaliukė? Kur žiedus kelia bajorės, vingiorykštės ir naktižiedės? Ar kada buvote išties natūralioje ir rūšimis turtingoje pievoje? Kuo tokia pieva skiriasi nuo kitų? Šis turas skirtas pažinčiai su gražiausiais ir įdomiausiais Lietuvos augalais jų klestėjimo metu. Kartu su mokslininke, botanike leisitės į žydinčias ir kvepiančias birželio pievas ir ūksmingus miškus, kur ieškosite dar nematytų žiedų ir artimiau susipažinsite su tais, kuriuos galbūt matydavote visą savo gyvenimą, bet taip ir nežinodavote jų pavadinimų.
Vidurvasaris yra puikus laikas pabraidyti žydinčiomis pievomis, pavaikščioti saulės išdegintomis sauspievėmis, apsilankyti ežerų ir pelkių prieigose ir atverti duris į atradimų pilną gamtos pasaulį. Tai ypatingas turas, kurio metu artimiau susipažinsite lietuvių vis dar mažai atrastu Vištyčio regioniniu parku, kuris garsėja išraiškingomis kalvomis, žmogaus neliestais miškų masyvais, natūraliomis pievomis ir rieduliais.
Lietuvos plėšriuosius paukščius žmonės dažnai vadina tiesiog vanagais. Suka ratus virš miško – vanagas. Atskrido žiemą prie lesyklos – vanagas. Nusinešė vištą – vanagas. Linguoja sparnais virš pievos – vanagas. Tačiau tai – tik dalis tiesos. Mūsų krašte registruota apie 20 vanaginių šeimos paukščių, tačiau su vanagiškais vardais yra tik du – paukštvanagis ir vištvanagis. Visi kiti šios šeimos atstovai yra ereliai, suopiai, lingės, pesliai, vapsvaėdžiai, gyvatėdžiai. Be šių plėšrūnų Lietuvoje peri dar pelėsakaliai ir skėtsakaliai, priklausantys jau visai kitai, sakalų, šeimai. Skamba sudėtingai? Šis turas išsklaidys nežinomybę ir įneš aiškumo apie daugelį Lietuvoje perinčių arba tik užskrendančių padangių plėšrūnų.
.jpg)
Kai į žemę nusileidžia sutemos, vieniems paukščiams stoja ramybės metas, o kitiems, priešingai, prasideda aktyvusis laikas. Šis turas būtent ir dedikuotas paslaptingiems sutemų skrajūnams – lėliams. Šių slapukų paukščių keliausime ieškoti į Dzūkijos nacionalinį parką, kur praleisime visą popietę, lankysime ypatingus nacionalinio parko etnografinius kampelius ir grožėsimės unikalia gamta, o temstant patrauksime į Čepkelių raistą supančius sausus pušynus, kuriuos ypač mėgsta lėliai. Čia lauks įdomybių pilnas vakaras...
Kai ant pievų, miškų ir pelkių nusileidžia sutemos, kai nutyla paukščiai, o dieniniai drugeliai suglaudžia sparnus ir išsislapsto žolėse, pabunda paslaptingi naktiniai sutvėrimai – pelėdgalviai, pūkanugariai, sfinksai, dviuodegiai, verpikai, lenktasparniai. Skamba kaip pasakų būtybės? Jie taip ir atrodo. Šis turas – paslaptingas naktinis nuotykis šalia Vilniaus, dedikuotas keistų formų, įmantrių raštų ir gražių spalvų naktiniams drugiams ir mikrodrugeliams, kurių Lietuvoje skaičiuojama apie 2500 rūšių.
Į Punios šilą keliausime gamtos ramybės metu, todėl kaip įprasta ilgo paukščių rūšių sąrašo tikėtis nereikėtų, nes pagrindinis šio turo tikslas – susipažinti su Lietuvos sengire, jos reta flora, vertingomis buveinėmis ir visa miško ekosistema. Kas čia auga ir gyvena? Kokie gamtos dėsniai ir įstatymai girioje galioja? Kelionės metu po draustinio teritoriją lydės Punios šilo ekspertas.
Vos pusvalandis kelio nuo Vilniaus ir jau atsiduriame įspūdingame Rūdininkų girios, pamerkiais besidriekiančių Paluknio pievų, Papio ežero ir Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinių bei durpyno komplekse. Vilniaus apylinkėse tai viena iš ornitologiniu požiūriu įdomiausių ir vertingiausių teritorijų, todėl rugpjūčio antroje pusėje čia prasidėjus intensyvesnei rudeninei migracijai kviečiame vėl važiuoti kartu į šią teritoriją ir atrasti ją kitomis spalvomis vasaros pabaigoje.
.JPG)
Kai saulė ima krypti vakarop, virš Žuvinto ežero pasirodo gervės. Iš pradžių viena virtinė, vėliau – dvi, trys, keturios, kol galiausiai padangę pripildo būriai ilgakaklių. Artėjant vakarui jos iš aplinkinių laukų skrenda į Žuvinto pelkę nakvoti. Reginys, kai gervės skrodžia dangų, o jų trimitai užpildo erdvę rudeniška melancholija, nepalieka abejingų. Jo ir keliausime patirti.
Patirkite paukščių migraciją viename unikaliausių Lietuvos gamtos kampelių – smėlio, bangų ir vėjo sukurtoje Kuršių nerijoje. Ši siaura smėlio juosta rudenį tampa greitkeliu į žiemovietes traukiantiems paukščiams. Būtent čia susilieja net keli migracijos keliai, kuriais kasmet praskrenda šimtai milijonų sparnuočių. Turo maršrutas drieksis nuo pat Klaipėdos uosto iki Nidos kopų. Vienus paukščius stebėsime prie jūros, kitų ieškosime prie marių krantų, o dar kitų dairysimės nerijos pušynuose.
Spalio pradžioje Europoje vyksta paukščių palydėtuvių šventės. Sparnuočiams neabejingi entuziastai keliauja į gamtą, stebi migruojančius paukščius, juos skaičiuoja ir taip simboliškai atsisveikina su jais iki pavasario. Šio turo metu sužinoti daugiau apie paukščių migraciją kviečiame į Birvėtos biosferos poligoną – labiausiai į rytus nutolusią Lietuvos vietą.
Šio vieno populiariausių mūsų turų pavadinimas – neatsitiktinis. Jo metu išties patirsite, ką reiškia sparnuotas dangus. Rudenį virš Nemuno deltos praskrenda milijonai į šiltuosius kraštus traukiančių paukščių, o į Ventės rago ornitologinės stoties gaudykles rekordiniais metais jų pakliūva iki 8000 per dieną! Jūsų lauks dvi įkvepiančios dienos su paukščiais ir apie paukščius.
Paukščių ežeru vadinamame Žuvinte gyvybės pilna visais metų laikais, tačiau rudenį jis tiesiog skamba nuo sparnuočių, traukiančių į pietus. Šis turas dedikuotas paukščiams, kurie rezervatą aplanko spalį, rudeninei migracijai rimstant, bet toli gražu nesibaigiant. Išvysite tūkstančius žąsų, ančių, dirvinių sėjikų ir pempių. Pasigrožėsite didingais jūriniais ereliais. Dairysitės retų svečių iš šiaurės – tūbuotųjų suopių ir javinių lingių – ir atgausite jėgas viename gražiausių Lietuvos gamtos kampelių.
Kas vyksta paukščių pasaulyje, kai baigiasi vasara, aprimsta intensyvi rudeninė migracija, bet ežerų dar neužtraukia ledas? Šio turo metu tai ir kviečiame sužinoti keliaujant prie didžiųjų Dzūkijos ežerų – Metelio, Dusios ir Žuvinto. Būtent artėjant žiemai šiuos vandens telkinius aplanko sparnuoti svečiai iš tolimosios šiaurės, kuriems mūsų kraštas – lyg tropikai.