Šešta pamoka vyko vaizdingame Anykščių krašte, Šimonių girios apylinkėse. Mokiniai gilino žinias apie Lietuvos plėšriuosius paukščius. Per dvi dienas netrūko susitikimų su mažaisiais ereliais rėksniais, vapsvaėdžiais, paprastaisiais suopiais, nendrinėmis lingėmis, skėtsakaliais. Pamoką vedė dr. Rimgaudas Treinys, Vilniaus universitete apsigynęs disertaciją apie mažuosius erelius rėksnius.
Susirinkę ankstų šeštadienio rytą, iškart pajudėjome į Šimonių girios pakraštyje plytinčias pievas. Skirtingai nei kitose pamokose, kur keliaudavome iš vieno į taško į kitą, šįkart vienoje vietoje praleidome kelias valandas. Neatsitiktinai. Plėšriųjų paukščių stebėjimai ir apskaitos vyksta po teritoriją dairantis iš vieno taško.
Mokytojas išsamiau pristatė, kaip gamtoje atliekami plėšriųjų paukščių tyrimai ir kokios pagrindinės jų metodikos, papasakojo apie skirtingoms rūšims būdingus bruožus, labiausiai padedančius jas identifikuoti ir nesumaišyti su kitomis.
Pievose stebint plėšriuosius paukščius (Samantos Glemžienės nuotrauka)
Greitai mokiniai patys galėjo pabandyti atpažinti virš miško pasirodžiusius lenktanagius. Lengva nebuvo. Plėšrūnai sklandė nemažu atstumu nuo mūsų, matėme tik siluetus arba tik mažus juodus taškelius. Tačiau, pasirodo, net ir iš tokio atstumo juos įmanoma atpažinti. Mokytojas papasakojo, į ką tokiu atveju reikėtų kreipti dėmesį.
Mokytojas Rimgaudas Treinys ir ornimokiniai (Samantos Glemžienės nuotrauka)
Be to, skirtingos plėšrūnų rūšys turi išskirtinių elgesio niuansų. Pavyzdžiui, apskrisdamas savo teritoriją, vapsvaėdis retkarčiais pakelia sparnus ir jais „suploja“. Tokį jo elgesį pavyko pamatyti ir mokiniams.
Per kelias valandas pievose, šalimais kreksint griežlėms, čepsint kiauliukėms ir giesmę traukiant miškiniam kalviukui, suspėjome pamatyti ir paprastuosius suopius bei nendrines linges.
Popietė buvo skirta teorinei daliai. Mokytojas plačiau papasakojo apie Lietuvos plėšriųjų paukščių klasifikaciją, apie vanaginius ir sakalinius mūsų krašto paukščius, išsamiau pristatė rūšis, joms būdingus išvaizdos bruožus, papasakojo apie lytinį dimorfizmą, plunksnų dangos polimorfizmą, rūšinę hibridizaciją bei daugiau dėmesio skyrė panašiai atrodančių rūšių identifikacijos subtilybėms.
Praktiniai stebėjimai (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Viena pagrindinių išmoktų taisyklių norint apibūdinti plėšriuosius paukščius – vengti būdinti tik pagal vieną požymį, nes jis dažniausiai bus nepakankamas. Pavyzdžiui, nebandyti atpažinti pagal subjektyvius požymius, kurie kinta priklausomai nuo stebėjimo sąlygų (pvz. didesnis, platesnis, tamsesnis), ir pagal buveines, kadangi plėšrieji paukščiai užima didelius individualius plotus ir dažnai perskrenda per jiems nebūdingas buveines.
Vakaras buvo skirtas poilsiui prie laužo, sutemose griežiant griežlėms ir tolumoje ūbaujant naminės pelėdos patinėliui.
Mažasis erelis rėksnys (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Kitą rytą pradėjome nuo teorinės paskaitos apie juodojo gandro ir plėšriųjų paukščių ekologijos, biologijos fenologijos ir elgsenos dėsningumus, kurie aktualūs tyrimams. Mokiniai daugiau sužinojo apie veisimosi fenologiją, apie lizdinį ir teritorinį šių paukščių konservatyvumą, individualių teritorijų dydį, teritorinę elgseną ir kitus niuansus.
Po paskaitos vėl patraukėme į pievas, stebėjome skėtsakalius, vapsvaėdžius, paprastuosius suopius, o po pietų nuvykę į atvirą teritoriją, apsuptą dirbamų laukų ir ganyklų, turėjome išskirtinę progą iš arčiau pasigrožėti mažaisiais ereliais rėksniais, tupinčiais ant ką tik nupjautos žolės, bei tolumoje sklandančiu juoduoju gandru.
Nors plėšrieji paukščiai yra vieni sunkiausiai identifikuojamų paukščių grupių, per dvi pamokos dienas mokiniams pavyko dalį rūšių atpažinti laukinėje gamtoje, įsidėmėti skiriamuosius bruožus ir pamiklinti akį siluetams danguje.
Antroji diena. Praktinė dalis (Gedimino Kuktos nuotrauka)