Ar kada žygiavote po mišką, kuriame karaliauja taurieji elniai? Ar matėte šiuos plačiaragius rudenį, kai vyksta jų ruja? Ar sėdėjote naktį prie laužo ir klausėtės užburiančio jų baubimo? Ar jautėte, kaip netoli jūsų praeina patinas su didinga ragų karūna? Būtent tokių nuotykių rugsėjo viduryje išvyko patirti grupelė gamtos entuziastų. Neeiliniame ture juos lydėjo vienas geriausių žvėrių žinovų Lietuvoje – gidas Romualdas Barauskas.
Elnių stebėjimo turas prasidėjo šeštadienį popiet. Nors žadėjo lietų, oras, laimei, pasitaikė ramus. Vakarop nusišvietė saulė ir nuotaika iškart pagerėjo. Susirinkę prie miško stovyklavietės, trumpai susipažinome su turo programa ir, pasidalinę į nedideles grupeles, pabirome po skirtingus mišku kampelius. Tokia taktika būtina, nes žygiuojant didelėje grupėje, išgirsti ar juo labiau pamatyti elnius – beveik neįmanoma. Tai baikštūs žvėrys, kurie žmogų pajaučia iš toli.
Tiesa, rujos metu elniai kiek drąsesni, nes dažniau galvoja apie pateles ir raguotus varžovus nei apie dvikojus priešus, tačiau net ir šiuo metų laiku reikia žinių ir įgūdžių, norint prie jų prisėlinti kiek arčiau.
Taurusis elnias (Vyganto Karnausko nuotrauka)
Pasiskirstę po mišką, ėmėme dairytis ir klausytis, ar neišgirsime elnių. Su viena grupele patraukėme į miško pakraštį ir, vieni susėdę ant žolės, o kiti užlipę į netoliese esantį bokštelį, neilgai trukus išgirdome pirmąsias patinų serenadas. Jau leidžiantis sutemoms, į pamiškę išėjo ir patys „choristai“. Pro žiūronus buvo galima įžiūrėti, kaip jie laksto, stumdosi, rodo savo jėgą ir kovoja dėl patelių.
Pasisekė ir dalyviams, kurie žygiavo su kita grupele. Jiems pavyko ne tik išgirsti, kaip elniai skambiai elniai, regis, visai čia pat, per ištiestos rankos atstumą, bet ir juos pamatyti.
Rujojantis patinas (Vyganto Karnausko nuotrauka)
Kai sutemo, susirinkome prie stovyklavietės. Pasistatėme palapines, pasistiprinome karšta vakariene, sušilome ir, susėdę prie laužo ir netylant elnių baubimui, klausėmės Romualdo pasakojimų apie šiame miške gyvenančius žvėris. Ne tik apie elnius, bet ir danielius bei briedžius. Apie vilkus, kurių miške gyvena apie dešimt. Ir apie lūšis, kurių sutinkamos net dvi šeimos. Nakčiai persiritus per vidurnaktį, išsiskirstėme trumpam numigti.
Kėlėmės ryte, dar nepatekėjus saulei. Mūsų laukė kita programos dalis – žygis po bundantį mišką. Vėl pasiskirstėme grupelėmis. Šį kartą tie, kurie vakare keliavo su Romualdu, prisijungė prie jo kolegos ir išjudėjo į pietinę miško dalį, o stovyklavietėje likę dalyviai patraukė į netliese esančias miško proskynas.
Jaunas elnias (Vyganto Karnausko nuotrauka)
Rytas pasitaikė ramus, be vėjo. Nors mišką gaubė rūkas, jis nesutrukdė pasigrožėti elniais. Priešingai, iš rūko išnirę patinų, patelių ir jauniklių siluetai suteikė dar daugiau paslapties. Žvėrys tai priartėdavo, tai nutoldavo. Vienus pavyko pamatyti aiškiau, kiti taip ir liko apgaubti rūko skraisčių. Galėjai išgirsti tik jų žingsnius ir balsus.
Popiet dar sugrįžome į stovyklavietę. Pasidalinome, kas ką matė, ir kam pavyko, ką įamžinti fotoaparatais, užkandome, atsisveikinome ir pilni neišdildomų įspūdžių išsiskirstėme.
Štai ką vienas iš turo dalyvių Vygantas Karnauskas, kurio nuotraukos puošia ir šią apžvalgą, rašė po turo savo „Facebook“ paskyroje: „Nepakartojami įspūdžiai su gamtininku ir „Ornitostogų“ gidu Romualdu Barausku. Kai pirmą kartą pamatai elnią su tokio didumo karūna ir dar sugebi jį nufotografuoti, jausmas nerealus. Ypač kai jis prabėga šalia tavęs per 10 metrų, besivydamas patelę. O dar tas baubimas... Turiu naują kasmetinę pramogą“.
Elnė rūke (Vyganto Karnausko nuotrauka)