Paukščių ežeru vadinamą Žuvintą su skirtingomis ornitostogautojų grupėmis aplankėme tris kartus – rugsėjo 18, 19 ir 25 dienomis. Rudeninės migracijos metu ežerą ir jo apylinkes užplūsta į pietus traukiantys paukščiai. Čia nakvoti leidžiasi gervės, ilsisi žąsys ir antys, virš vandenų medžioja jūriniai ereliai, o paežerėmis ir pamiškiais į pietus traukia smulkieji giesmininkai. Visus šiuos sparnuočius bandėme pamatyti, jais pasigrožėti ir atsisveikinti su jais iki pavasario.
Nors oras ne visada lepino, tačiau nepaisant dulksnos ir vėjo, gamta vis tiek padovanojo ne vieną įsimintiną akimirką. Visus turus pradėjome prie Žuvinto rezervato direkcijos pastato, kur trumpam pasidairę į ežero vandenis ir čia besiilsinčius paukščius – didžiuosius kormoranus, ančių santalkas, baltuosius garnius, grobio tykančius suopius – patraukėme link Buktos miško ir Žaltyčio ežero. Svarbių rezervato teritorijų vandens ir miško paukščiams.
Stebime Žuvinto paukščius
Skirtingomis turų dienomis prie Žaltyčio stebėjome ir skirtingus paukščius. Vienai grupei pasisekė pamatyti virš ežero praskridusį retą vapsvaėdį, kitai grupei – besiilsinčią upinę žuvėdrą, kuri rugsėjį įprastai jau turėtų būti pakeliui į žiemojimo vietą Afrikoje. Čia stebėjome ir nendrines bei pievines linges, pavyko pamatyti paukštvanagį. Ant ežero bangelių suposi ausuotųjų kragų pulkeliai, maitinosi gulbės nebylės, kormoranai, kuoduotosios antys.
Žuvinto pelkės pakraštyje esančiame Buktos miške, kuris garsėja savo vaizdingais skroblynais, klausėmės smulkiųjų giesmininkų. Nors rudenį paukščių giesmių jau nebegirdėti, juos galima atskirti iš kontaktinių balsų. Medžių viršūnėse ciksėjo mėlynosios zylės, ant eglių šakų, ieškodami voriukų, sirpė mažiausi Lietuvos paukščiai nykštukai, pakrūmėmis nusirito juodojo strazdo aliarmas, sučirškė liepsnelė, apie mūsų viešnagę miške skambiu karksėjimu pranešė kėkštas.
Buktos miško grybų karalystė
Be paukščių Buktos miške sutikome ir įvairiausių rūšių grybų bei vienaląsčių organizmų gleivūnų, kuriems sena mediena, kurios čia netrūksta, yra ideali terpė daugintis. Visi grybai ir gleivūnai dalyvauja svarbiame medienos pūvimo procese – per ilgą laiką suskaido negyvą medieną iki smulkiausių maisto medžiagų, kurias vėliau pasisavina augalai. Keliaudami miško taku matėme ne vieną tokio proceso ženklą.
Toliau maršrutai tęsėsi palei didžiausio Dzūkijos ežero – Dusios – pakrantes. Su viena iš grupių čia stebėjome net 4 rudakaklius narus, kurie dažniau migruoja pajūriu, o vidaus vandenyse sutinkami rečiau. Ežero vandenys padovanojo susitikimus su kuoduotosiomis ir pilkosiomis antimis, dideliais laukių būriais, baltaisiais garniais.
Kuoduotoji antis
Svarbi vieta migruojantiems paukščiams yra ir netoliese esantys Simno žuvininkystės tvenkiniai. Ypač rudenį, kai tvenkinių vandenį nuleidžia ir atsiveria maistingi dumblo plotai. Jie privilioja gausius sėjikų ir tilvikų būrius ir, žinoma, jūrinius erelius, kurie nepraleidžia progos paskanauti viena kita užsilikusia žuvimi ar sumedžioti kokį nors paliegusį vandens paukštį. Šių plėšrūnų medžioklės akimirkomis galėjome pasigrožėti ir turų metu.
Jūrinis erelis
Vakarop, saulei leidžiantis, grįžome prie Žuvinto ir, užlipę ant direkcijos stogo įrengto stebėjimo bokšto, ėmėme laukti į pelkę nakvoti grįžtančių gervių. Tačiau pirmojo ir trečiojo turų metu gervėms sutrukdė jūriniai ereliai. Šie akyli plėšrūnai ilsėjosi netoli pelkės ir nė nesiruošė trauktis, todėl gervės nedrįso leistis ir mieliau patraukė nakvoti į netoliese esantį durpyną. O štai antrojo turo dalyviams pasisekė labiau – į pelkę leidžiantis šimtams gervių ir pilkųjų žąsų, vakarėjantis dangus užsipildė gagenimais ir trimitavimais.
Tačiau grįžti iš Žuvinto nepamačius gervių neteko nė vienam dalyviui. Nors su dviem grupėmis nestebėjome, kaip gervės grįžta į Žuvintą prieš sutemstant, tačiau grakščiais paukščiais galėjome pasigrožėti dirbamuose laukuose, kur jie maitinosi ir kaupė jėgas tolimiems skrydžiams.
Žuvintas
Be jau minėtų plėšrūnų daliai dalyvių pasisekė pamatyti ir medžiojančius žuvininkus, kurie dažnai tik iš 10 karto pasigauna grobį. Vieno turo metu stebėjome nesėkmingą žuvininko medžioklę o kitą dieną išvydome, kaip lenktanagis erelis sėkmingai pasičiupo iš ežero ešeriuką ir nuplasnojo tolyn. Grobį iš žuvininko dar bandė nugvelbti įkyrus kiras, tačiau nieko nepešęs pasidavė.
Turų metu pasigrožėjome ir tobulai sukalibruotais varnėnų vakariniais šokiais bei nakvoti į nendrynus besileidžiančiomis paskutinėmis šelmeninėmis kregždėmis.
Dalyvius turų metu lydėjo mūsų gidai ornitologai Rugilė Draugelytė, Armandas Naudžius, Albertas Skirpstas, Arūnas Pranaitis ir Regimantas Vabuolas.