Birželio viduryje gamtos entuziastus pirmą kartą pakvietėme į turą, kurio metu stebėjome ne paukščius, bet žvalgėmės po kojomis, kur tarpsta laukinis Lietuvos augalų pasaulis. Specialiai miškų ir pievų augalams skirtą turą vedė botanikė Vilma Gudynienė, kurią galima drąsiai tituluoti viena geriausiai biologinę įvairovę pažįstančių jaunųjų Lietuvos gamtos specialisčių. Taigi – kur buvome ir ką patyrėme?
Šiai kelionei birželio vidurį pasirinkome ne atsitiktinai. Būtent šiuo metų laiku didžioji dalis augalų žydi ir yra visame savo gražume. Turą pradėjome žygiuodami Aukštadvario rajone vingiuojančiu vaizdingu Žaliuoju taku ir susipažindami su miško augalais. Turo dalyviai klausėsi gidės pasakojimų apie pamiškių šlaituose žydinčius augalus – naktižiedes, snapučius, vaisginas, medutes, šakinius, sidabražoles.
Turo atkarpa miške (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Augalais besidomintys entuziastai sužinojo, kodėl smaliukė gavo būtent tokį vardą (stiebas lipnus, lyg būtų išteptas smala), kaip augalai brandina sėklas ir kaip jas išbarsto, kokiomis vaistinėmis savybėmis pasižymi dalis rūšių ir daug kitų įdomybių. Tuo pačiu žygiuodami gilyn į mišką susipažinome su skirtingomis buveinėmis – šviesiu lapuočių mišku, drėgnu pelkiniu mišku, sengirės lopinėliu ir su saulės kaitinamais, vadinamais termofiliniais, pušynais.
Vandens lelija miško upelyje (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Kiekviena iš šių buveinių pasižymi skirtingomis augalų rūšimis. Drėgnesnėse vietose apžiūrėjome geltonuosius vilkdalgius ir pasigrožėjome žydinčiomis baltijinėmis gegūnėmis, suradome pavėsyje baltais žiedais vabzdžius viliojančią dvilapę blandį, aptikome smulkiais žiedais žydintį pievinį liną, iš arčiau susipažinome su įvairių rūšių samanomis, sužinojome, kiek Lietuvoje auga beržų rūšių ir kuo jos skiriasi.
Valgomoji geltonpintė ir geltonasis vilkdalgis (Gedimino Kuktos nuotraukos)
Tuo pačiu turėjome progos pasigrožėti ne tik augalais, bet ir kerpėmis (ant vienos šakos jų gali augti net kelios rūšys!), gleivūnais, grybais, pavyzdžiui, ką tik ant pušies kamieno užderėjusia valgomąja geltonpinte, kuri oranžine spalva akį traukė jau iš tolo. Šias įdomybes suradome kertinėje miško buveinėje – sengirės bruožų išsaugojusiame miško lopinėlyje.
Gleivūnas (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Iš miško keliavome pasivaikščioti po natūralias pievas, kokių Lietuvoje drastiškai mažėja. Galėjome įsitikinti, kad prižiūrima, kasmet tinkamu metu šienaujama pieva pasižymi labai turtinga augalų įvairove. Akį traukė violetiniais žiedais pasipuošę katilėliai, buožainės, veronikos, vaiskia rožine spalva džiugino šilkažiedės gaisrenos, geltonai žydėjo vėdrynai, vėjyje siūbavo „kiškio ašarėlės“ ir kitų rūšių smilgos, o pažeme augo ir sėklas brandino kiškiagrikiai.
Natūralioje pievoje (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Gidė Vilma papasakojo, dėl kokių priežasčių Lietuvoje mažėja natūralių pievų ir ką kiekvienas galėtume padaryti, kad šį procesą pristabdytume.
Po pietų leidomės į Drabužaičio ežero apylinkių pievas, kurios, skirtingai nei lankytos prieš tai, kur kas drėgnesnės. Todėl ne atsitiktinai čia išvydome ir dvi gegūnių, lietuviškųjų orchidėjų, rūšis. Verknės upelio pakraštyje tankius žiedynus į šviesą kėlė raudonosios ir baltijinės gegūnės.
Vaistinis godas ir smaliukė (Gedimino Kuktos nuotraukos)
Užkopę ant gudobelių krūmokšniais apaugusių kalvų apžvelgėme nuostabią Aukštadvario miškų ir klonių panoramą, trumpam pailsėjome, apžiūrėjome čia pat augančius sauspievės augalus, o vėliau patraukėme į užlietą pievą. Vilma papasakojo, kuo tokios pievos išsiskiria iš kitų, kokių sąlygų reikia joms susiformuoti ir kas jose auga. Čia atsižiūrėjome baltijinių gegūnių, gaisrenų, vėdrynų ir kitų drėgną dirvožemį mėgstančių augalų.
O paskutinime turo taške susipažinome su vadinamąją stepine pieva – atvira ir sausa pieva, kokia dažniausiai formuojasi kalvų šlaituose, kur būna mažai mineralinių medžiagų ir kuri gauna daug tiesioginės saulės šviesos.