Gamtoje glūdi daug paslapčių ir turbūt kaip tik dėl to ji taip traukia ir įkvepia. Rudenį daugelis keliauja į miškus: kas grybų, kas uogų, kas šiaip ramybės ieškodami, bet retai kada ten būnam svečiais, dažniau pašeimininkavę vėl skubam atgal į miestą. Šį kartą su ornitostogom keliavom nusiteikę pamatyti ir pajausti, nes norėjom būti tykiais ir neregimais paslaptingos elnių rujos stebėtojais.
Susitikom visi dar ankstyvą popietę, atrodo, viename labiausiai žmogaus eksploatuojamų Lietuvos kampelių – Panevėžio rajone ir mūsų gidas Romualdas pašnibždėjo - „Skubam, jau baubia“. Nuvažiavom į stovyklavietę, palikę automobilius išsibarstėm po skirtingus miško taškus, kur beliko ramiai, patogiai įsitaisyti ir laukti, o žinojom, kad laukti tikrai yra ko - beeidami mišku matėm ne vieną pėdsakais išmargintą taką, elnio prausyklą, kur jis rūpinasi savo kvapnumu, kad ryškiai pasižymėtų teritoriją ir niekam nekiltų abejonės kieno čia valdos, apgraužtų šakelių ir kitų žvėrių veiklos ženklų. Kas sulipę į medžiotojų bokštelius, kas susiradę patogesnį tašką pamiškėj, įsitaisėm ir laukėm, saulė krypo vakarop ir tai iš vienos, tai iš kitos miško pusės girdėjosi pabaubenimų. Pasirinkom vietą, kur dirbamą lauką iš trijų pusių supo miškas – tai lyg saugi oazė, į kurią elniams ir elnėms norėtųsi išeiti pasiganyti. Miške visada taip, kai sustoji, nurimsti, jis tave priima, taip buvo ir tą vakarą – paukščiai pradėjo skraidyti ir giedoti prieš nakties poilsį visai šalia, o iš miško atsklisdavo vis daugiau elnių rujos garsų. Įspūdingiausias koncertas prasidėjo kai du patinai, pamažu artėdami vienas link kito, pagaliau susitiko ir mišką užpildė ne tik jų baubimas, bet ir besigrumiančių ragų susirėmimai, galėjome tik įsivaizduoti kokia kova ten verda. Pamažu jai nurimus, į laukus išėjo vienas patinas su savo patelių haremu ir galėjome pasigėrėti jo karūna ir dailiomis palydovėmis.
Saulei nusileidus ir mišką užplūdus sutemoms, su ūbaujančių naminių pelėdų palyda grįžome į stovyklavietę, prie laužo, kur mūsų laukė fotografai, elnių rujos metu atsikraustantys gyventi į mišką, kad turėtų galimybę stebėti visą jame vykstantį veiksmą. Pasiklausę įdomių istorijų ir per naktį aidinčio baubimo, pavakarieniavę, pamažu patraukėme link milijono žvaigždučių viešbučio.
Dar neprašvitus jau kėlėmės iš patalų, kad atsidurtume kitame miško gale ir nepastebimai pasislėptume laukdami spektaklio tęsinio. Vėl pasidalinę į kelias grupeles, išsiskirstėme girios pakraščiais, kur bandėme savo laimę – kam pavyks šį kartą turėti geriausią vietą prie scenos? Rytas pasitaikė su pirmąja rudenine šalna, todėl nekantriai laukėme patekančios saulės, kad pirmuose jos spinduliuose ne tik sušiltume patys, bet ir pasigėrėtume girios galiūnais, o jie tikrai norėjo pasipuikuoti, todėl tai vienas tai kitas vis praeidavo aukštai iškėlęs ragų karūną ar ganydamas pateles parodydavo savo valdžią.
Saulei pakilus ir paukščiams pradėjus savo dieninius darbus pasigrožėjome pievinės lingės patinuku, beeidami mišku pasiklausėme genių trelių ir patraukėme pakuotis daiktų, nes diena išsklaidė paslaptis ir žvėrys išsislapstė ilsėtis iki popietės, kai pasimaitinusius vėl pakvies išlikimo instinktai.