Rudens pradžioje pirmą kartą į paukščių stebėjimo turą pakvietėme mažiausius gamtos enztuziastus – vaikus iki 14 metų ir jų tėvelius. Vykome palydėti paukščių į pirmąją Lietuvos saugomą teritoriją – paukščių ežeru vadinamą Žuvintą. Kaip patys sakome, tai buvo tikra gamtos pažinimo pamoka. Tik ne mokyklos suole, o laukinėje gamtoje. Ten, kur jai ir priklauso vykti. Taigi – ką pavyko pamatyti?
Prieš leisdamiesi į žvalgybą po Žuvinto apylinkes, susirinkome prie lankytojų centro susipažinti su turo programa ir maršrutu. Išdalinome dalyviams sąrašus su paukščių rūšimis, kad galėtų žymėti, ką turo metu pamatysime, ir atskirus lapus su skaitlingiausiai migruojančių paukščių (gervių, žąsų, pempių) nuotraukomis, kad galėtume žymėti, kiek šių rūšių individų aptiksime.
Kitas svarbus žingsnis prieš turą buvo išmokti naudotis žiūronais. Labai svarbu, kad vaizdas būtų ryškus, gerai sufokusotas, tik tada paukščių stebėjimas teiks didžiausią malonumą. Laimei, netoli lankytojų centro, pievoje, pastebėjome dvi stirnas, todėl jaunieji ornitostogautojai galėjo pasitreniruoti jas stebėdami. Kai visi sukalibravome žiūronus, leidomės į kelią.
Pilkoji gervė
Pirmasis tikslas buvo rudenėjantis Buktos miškas. Jo link važiavome neskubėdami ir vis stabtelėdami pasidairyti į aplinkinius laukus. Pakeliui susipažinome su kuoduotosiomis pempėmis, kurių viename lauke susikaičiavome net iki 100 individų. Spėjome išvysti medžiojančius paprastuosius suopius. Pro akis švystelėjo į pietus skubančios paskutinės šelmeninės kregždės. Laukuose ant laidų išsirikiavę tupėjo varnėnai. Į dangų kilo dirviniai vieversiai ir geltonosios startos. Po dirvoną vaikštinėjo būriai rudagalvių kirų.
Pasiekę Buktos mišką, pasigrožėjome įstabiu skroblynu, apžiūrėjome gebenes lipikes, kurios kituose Lietuvos vietose neauga ir susipažinome su miško paukščiais. Nors rudenį miške sparnuočiai nutyla ir nemaža dalis patraukia į šiltesnius kraštus, tačiau vis dar galima išgirsti pavienes didžiąsias zyles, nerimaujančius ir čeksinčius genius, pažeme skraidančias ir tarškančias karietaites. Žygyje po Buktą išgirdome ir tolumoje klykaujančią juodąją meletą.
Migruojantys varnėnai
Dar geriau susipažinti su migruojančiais paukščiais leidomės į Amalvo laukus. Netoli esantis ir pavasarį užliejamas polderis tampa saugia stotele į šiaurę skrendantiems paukščiams, o rudenį aplinkiniai laukai pritraukia medžiojančius plėšriuosius paukščius. Vos tik atvykę į vietą, išvydome šelmeninių kregždžių būrelius. Dalis akyliausių vaikų tolumoje pamatė lapę. Virš galvų praskrido dvi didžiosios kuolingos. O žygio po laukus pabaigoje pasigėrėjome nendrinės lingės skrydžiu ir pro monoklį iš arčiau apžiūrėjome visai nebaikštų geltonosios startos patinėlį.
Žuvinto apžvalgos bokštelis
Vakarop vėl grįžome prie Žuvinto lankytojų centro, kur vaikų ir jų tėvelių laukė pagrindinis turo akcentas – nakvynei į ežerą grįžtančių gervių stebėjimas. Prieš užlipdami į apžvalgos bokštelį, dar apžiūrėjome interaktyvią ekspoziciją, kurioje vaikai susipažino su rezervate sutinkamais retaisiais paukščiais ir pasiklausė jų balsų.
O bokštelyje ilgai laukti neteko. Iš aplinkinių laukų į ežero saleles jau leidosi trimituojančios gervės ir jungėsi prie ankstėliau suskridusių gentainių. Tą vakarą šių grakščių paukščių į Žuvintą susirinko apie 200. Be pilkųjų gervių pasigrožėjome ir pilkosiomis žąsimis, didžiaisiais baltaisiais garniais, šaukštasnapėmis ir didžiosiomis antimis, laukiais ir didžiaisiais kormoranais.
Kai pradėjo pamažu temti, atsisveikinome su nakvoti susiruošusiais paukščiais ir patraukėme namo. Kitas turas po Žuvintą vaikų lauks pavasarį. Leisimės ne tik stebėti grįžtančių paukščių, bet ir klausytis bei pasimokyti jų pavasarinių giesmių. Bus tikrai turininga gamtos pažinimo pamoka.
Apžvalgos bokštelyje