Vidurvasaris miškuose – gana tylus metas – be kur ne kur pasigirstančio paukščių jauniklių cypsėjimo, vieno kito kontaktinio balso ar aliarmo įsibrovus į jau užimtą teritoriją – mažai ką teišgirsi – paukščiams nebe dainos galvoj. Todėl įprastai vasaros vidury ilsisi ir ornitologai, bet, kadangi labai gailėdamiesi praleidome pavasario turus, o vienas iš jų buvo ypatingas, sugalvojome šį kartą keliauti ne stebėdami paukščius, bet susipažindami su įdomia Punios šilo buveinių ir reljefo įvairovių struktūra.
Punios šilo ąžuolų pavėsy
Pastaruoju metu girdime įnirtingus visuomenės, politikų, gamtosauginių institucijų, miškininkų ir medžiotojų debatus dėl šios teritorijos apsaugos statuso pakeitimo, tačiau ten nepabuvojus labai sunku suprasti ir kritiškai įvertinti savo poziciją. Būtent todėl labai norėjome ornitostogautojams parodyti kaip šis sengirei artimiausias miškas Lietuvoje atrodo iš tikrųjų.
Rytas Paluknio pievose
Kaip visuomet, rytą pradėjome anksti ir jis mums nuo pat pradžių padovanojo įspūdingus vaizdus – judėdami link Dzūkijos galėjome gėrėtis ir mėgautis pirmaisiais saulės spinduliais ir įspūdingais rūkų apgaubtais laukais, kurie priminė, kad vasara jau įpusėjusi. Stabtelėję pasveikinti saulės ties Paluknio pievomis dar išgirdome ir rytą sveikinančias griežles, o po to jau skubėjome link susitikimo vietos. Punios šilas – šimtametis miškas tarsi lopšyje įsikūręs Nemuno kilpoje, todėl į jį veda vienintelis kelias ir tądien jis buvo mūsų pagrindinis tikslas. Kadangi šeštadalis miško ploto turi rezervato apsaugos statusą, kuriame lankymasis ir bet kokia kita ūkinė veikla yra draudžiami, norėjome būti tikri, kad laikysimės visų taisyklių, todėl mus lydėjo Nemuno kilpų regioninio parko aplinkosaugininkas ir tikras girios žinovas - Renatas Jakaitis.
Punios šilo šlaitais
Norint pažinti ir pajusti teritoriją – geriausia ją atrasti keliaujant pėsčiomis, todėl šio turo metu nužygiavome gerus 10 kilometrų per įvairias šilo vietas. Ryte susitikę prie Punios girininkijos leidomės į netrumpą žygį per brandžiąją miško dalį, kur lipdami ir leisdamiesi mišką saugojusiomis kalvomis galėjome gėrėtis šimtamečiais ąžuolais, liepomis, klevais, eglėmis, kirtome upelių vagas ir stebėjome kaip medžiai atrodo skirtingomis savo gyvenimo stadijomis: matėme ne vieną drevę, ant nuvirtusių senų galiūnų medžių įsikūrusias neįprastas grybų, samanų, augalų bendrijas ir netgi augančius naujus medžius! Priėję Nemuną patraukėme kunigaikščių ąžuolų alėja, kurioje daugiau kaip 400 metų skaičiuojantys girios ąžuolai turi savo vardus ir iš tiesų stovint šalia jų, negali nesijausti didingai – norisi nusilenkti supratus kaip jiems pasisekė išgyventi tiek šimtmečių.
Medis gyvena ne tik žaliuodamas
Daugeliui atradimas buvo miško įvairovė – koks skirtingas ir unikalus miškas tampa, kai duodame jam šansą užaugti ir vystytis, kiek įvairių rūšių ten randa namus ir prieglobstį. Turo dalyviams atradimu tapo net tai, kad miške auga liepos, skroblai, klevai ar šermukšniai – dažniausiai įprasti ir matyti tik parkuose. Nors ir sąlyginai nedidelio ploto miškas, bet įvairovė Punios šile iš tiesų didelė – be brandžių medynų ar sengirės plotelių turėjome galimybę palyginti ir monotipinius ūkinius medynus, genetinius medynus, kirtavietes ir jauno atsodinto miško plotelius.
Genetiniam eglės medyne
Vėliau traukėme arčiau rezervatinės zonos, kur pirmiausia praėjome genetinį eglės medyną su šalia stipriai paveiktu ir sužalotu monotipiniu eglyno plotu – vaizdas tikrai buvo gerokai kitoks negu miške, kurį matėme prieš tai – čia dauguma eglių išdžiūvusios, pomiškis skurdus, taisyklingomis eilėmis susodinti vienaamžiai medžiai neteikė ir estetinio pasigėrėjimo, todėl diskusijų apie tai kokia šio miško vertė netrūko. Eidami toliau priėjome ir rezervato ribą. Griežtai laikėmės nustatytų taisyklių ir rezervatą apžiūrėjome nesibraudami į vidų. Renatui prižiūrint buvome vos kelis metrus jo viduje, norėdami pasigrožėti seniausiai rezervatinį statusą turinčiu ploteliu – 50 metų be ūkinės veiklos, o miškas jau atrodo labai natūraliai – gausu senų brandžių medžių, pomiškyje įvairi rūšinė sudėtis, stuobriai ir virtuoliai tapę namais daugeliui rūšių, tikimės, kad keli atsargūs mūsų žingsniai nepakenks saugomai ekosistemai, bet Punios šile net ir ne rezervatinėje zonoje gausu įspūdingų medynų, todėl perspėjame, kad be oficialaus parko gido nerekomenduojame net artintis prie rezervato ribos.
Sengirės gabalėlis
Galime į mišką žvelgti vartotojiškai pragmatiškai – nesigilindami į ekologinę tokių plotų vertę, bet net ir taip, neabejotinai pajutome estetinius skirtumus – nors sengirėje gausu išvirtusių, nulūžusių, išdžiūvusių, drevėtų medžių, bet jie taip organiškai įsiterpia į kraštovaizdį, kad nesukelia net menkiausios abejonės dėl to, kad jų čia neturėtų būti – vaizdas užburia harmonija ir bendrumu – įvairios irimo stadijos mediena tampa namais kitoms rūšims ir įsilieja į nepertraukiamą ir darniai veikiantį gamtos gyvybės ciklą.
Po to susėdome gardžių pietų, kurių metu toliau diskutavome apie šalies aplinkosauginę situaciją, visuomenės ir kitų organizacijų požiūrį ir ieškojome atsakymų, kodėl gamtai negalime palikti tokio sąlyginai nedidelio miško plotelio?
Aliuvinis miškas
Po pietų patraukėme dar vienu maršrutu, kuriame matėme ir kirtaviečių, ir nudžiūvusių eglynų plotų, bet visur eidami negalėjome atsistebėti, kai kur pavieniais, kai kur grupėmis augančiais šimtamečiais ąžuolais – jų dydis užbūrė visus ir tikrai sutarėme, kad įspūdis ne menkesnis nei keliaujant po sekvojų parkus Šiaurės Amerikoje. Galiausiai stabtelėję atokvėpio valandėlei išgirdome šaižų garsą, o vėliau pamatėme ir patį jo savininką – sketsakalį. Mums priartėjus prie jo lizdinės teritorijos, perspėjo, kad jis čia šeimininkas.
Įvairovė Punios šile
Savo ekskursiją Punios šile užbaigėme stabtelėdami Nemuno pakrantėje, kalbėdami apie Nemuno kilpų regioninio parko vertybes, steigimo tikslus, kylančius uždavinius ir sprendžiamas problemas. Grįžinėdami link Vilniaus aplankėme dar vieną Nemuno šlaituose įsikūrusį mišką – Vidzgirio botaninį draustinį, kur pasivaikščioję gražiame skroblyne suradome mažąjį margąjį genį. Po intensyvios dienos atsisveikinome pasilikdami daug minčių apmąstymams iki kitų turų.
Nemunas saugantis Punios šilą
Džiaugiamės, jog Punios šilas prisideda prie Lietuvos biudžeto ne iš kertamos ir eksportuojamos vertingos medienos, tačiau savo estetine ir gamtine verte kurdamas reikšmingas pajamas. Štai šio turo metu, vos per kelias valandas buvo sukurta 800 eur vertė tik iš 8 čia atkeliavusių žmonių. Didelė šios sumos dalis vėliau vienaip ar kitaip tikrai pasieks ir valstybinį biudžetą. Tokie turai ir žmonių dėmesys gamtai yra labai geras ekosisteminių paslaugų pavyzdys, kai nežalojant pačio miško galima sukurti ne tik reikšmingą ekonominę vertę, tačiau ir suteikti žmonėms teigiamų emocijų. Taigi, kas vertingiau: kelių valandų turas nepakenkiant gamtai ar 1 ha iškirsto miško mediena, kuriai užauginti buvo išleista daug valstybės pinigų, o uždirbta itin mažai? Tikime, kad Punios šilas gali būti (ir yra) kur kas daugiau, nei žaliava eksportui.
Su viltimi išlikti