Turas po Žemaitijos nacionalinį parką įvyko pirmą kartą. Užpernai ir pernai jam sukliudė pandemija, o šiemet, pagaliau, su grupe paukščių entuziastų iškeliavome į kraštą, garsėjantį išraiškingomis kalvomis, dauburiuose telkšančiomis pelkutėmis, ūksmingais eglynais, natūraliomis pievomis, jo didenybe Platelių ežeru ir šiose teritorijose prieglobstį randančiais paukščiais.
Kelionę pradėjome jau gerokai popiet Paplatelės pažintiniame take. Vos tik išlipome iš automobilių, mūsų ausis pasiekė pirmosios retenybės – baltabruvio nykštuko – giesmelė. Šis vos 5 gramus sveriantis paukštelis yra dažnesnis pietinėse žemyno platumose, bet šiuo metu yra viena iš sparčiausių mūsų krašte plintančių paukščių rūšių. Pirmą kartą Lietuvoje šis mažylis buvo sugautas Ventės rage 1935 m., o nuo 1993 m. sutinkamas ne tik migracijų, bet ir veisimosi metu.
Pasiklausę baltabruvio nykštuko giesmelės ir palyginę ją su mums įprasto paprastojo nykštuko balsu, patraukėme gilyn į mišką. Vingiuodami kalvotu kraštovaizdžiu pro kertinę miško buveinę, kur auga net XIX a. menančios pušys, klausėmės kikilių, alksninukų, zylių, pečialindų ir gailaus juodosios meletos balso, o pasiekę užpelkėjusį Sultekio tvenkinį ir užlipę į stebėjimo bokštelį, susipažinome su vandens ir nendrynų plunksnuotais gyventojais.
Tvenkinyje plaukiojo didžiosios antys, nendrėse nerimavo ežerinė nendrinukė, ratą virš vandens apsuko ir, matyt, atgal į Platelių ežerą nuskrido gulbių nebylių porelė, nedrąsiai caktelėjo brastinis tilvikas. Grįžinėdami prie automobilių, dar pasiklausėme tylių juodagalvės sniegenos švilpavimų, kuoduotųjų zylių cirenimų, juodųjų strazdų ir strazdų giesmininkų švilpavimų.
Baltabruvis nykštukas
Sutemoms pamažu gaubiant miškus, išsiruošėme į stovyklavietę prie Ilgio ežero. Pasistatėme palapines, pavakarieniavome ir ėmėme klausytis nakties garsų. Ilgai laukti neteko. Pirmasis virš galvų pradėjo mekenti perkūno oželis, vandens paviršiumi atsirito nakvoti susiruošusių ančių kreksėjimai, suklykė padūkėliai rudagalviai kirai, žvygtelėjo ilgasnapė vištelė, o po kelių minučių išgirdome ir paslaptingiausią garsą – naminės pelėdos ūbavimą. Kitame krante, miškuose, ūbavo patinėlis, o dar vėliau, kai sugulėme į palapines, prie jo prisijungė ir patelė. Šiedu ūbavo kone iki pat paryčių.
Pakirdę iš miegų, lydimi volungės giesmės iš stovyklavietės patraukėme į Liepijų mišką pasiklausyti rytinio paukščių choro. Gražus šis miškas. Išraižytas upelių, griovų ir raguvų. Su šaltiniais. Vidury miško telkšančiomis pelkutėmis. Liepinių skroblynų bendrijomis ir kitų palčialapių medžių salelėmis. Čia praleidome kelias valandas ir paukščių sąrašą papildėme juodagalve devynbalse, margasparne ir pilkąja musinukėmis, sviliku, mėlynąja zyle bei iki soties prisiklausėme mažosios musinukės. Šis ūksmingus eglynus mėgstantis paukštelis iš išvaizdos panašus į liepsnelę, tik pas mažąją musinukę oranžinė yra gerklė, o pas liepsnelę – ir gerklė, ir krūtinė, ir priekinė galvos dalis.
Mažoji musinukė ir pilkoji musinukė
Iš miško patraukėme ant pienėmis žydinčių Babrungėnų kalvų, kur gėrėjomės bene ryškiausiu turo momentu – mažųjų erelių rėksnių tuoktuviniais skrydžiais. Kaip juokavome, lyg užsakytais. Vos tik susėdome ant kalvų piknikauti, tolumoje virš miško pasirodė pirmasis erelis. Pasigavo šiltąją oro srovę, pakilo aukštyn, pasklendė kelias minutes, nėrė žemyn ir pradingo. Bet neilgam. Staiga vėl išniro, tik šįkart ne vienas. Du paukščiai atskrido virš mūsų ir pradėjo įspūdingą tuoktuvinį skrydį. Iš pradžių sinchroniškai, sparnas prie sparno, sklendė vienas šalia kito, o tada susikibo nagais ir vartydamiesi krito žemyn. Stebėti tokias į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų plėšrūnų tuoktuves – kvapą gniaužianti patirtis.
Mažasis erelis rėksnys ir Babrungėnų kalvos
Pažintis su Lietuvoje perinčiais plėšriaisiais paukščiais ant kalvų nesibaigė. Ją pratęsėme prie Pakastuvos pelkės ir užankančio ežerėlio šiaurinėje Platelių ežero pakrantėje. Vos tik išlipome iš ekipažų, pro akis švystelėjo skėtsakalis. Šis sakaliukas yra vienas dažniausių mūsų krašte, tačiau susitikimas su juo kiekvieną kartą būna ypatingas. Veisimosi metu didelę skėtsakalio maisto raciono dalį sudaro laumžirgiai – skėtės (iš čia ir jo pavadinimas), tad nieko nuostabaus, kad virš pelkės, kur šių vabzdžių pilna, šį vikrų plėšrūną ir pamatėme.
Be medžiojančio skėtsakalio pasigrožėjome ir nendrinėmis lingėmis bei dar retesnių – pievinių lingių – porele. Jos nariai pakaitomis paskraidydavo virš pelkės, o tada leisdavosi į, panašu, nendrėse susuktą lizdą, kuriame jau turėjo būti ir lingiukų.
Skėtsakalis ir pievinės lingės patelė (Gedimino Kuktos nuotraukos)
Viena iš paskutinių aplankytų vietų buvo Barstytalių žemapelkė. Nuo apžvalgos bokštelio apžiūrėjome vandenyje įsiterpusias saleles ir pelkę supantį eglyną. Vienoje iš salelių sukrautame lizde tupėjo gulbė giesmininkė, netoliese maklinėjo pilkųjų gervių porelė, užsilipusi ant nendrės stiebo tauškėjo kiauliukė, jai atitarė nendrinė starta, vandenyje turškėsi pilkosios žąsys, o virš medžių viršūnių ratus suko paprastieji suopiai.
Nuo Barstytalių pelkės patraukėme prie miškų apsupto Burgio ežero. Neskubėjome. Vis norėjosi sustoti ir ilgiau pasigrožėti pienių žiedais pasidabinusiomis Žemaitijos kalvomis, žaliais slėniais, šlapynėmis ir palei kelią išsibarsčiusiais kaimeliais su gandralizdžiais kone kiekvienoje sodyboje. Pasiekę Burgio ežero pakrantę, sugriuvome pavėsyje pailsėti ir, virš galvų švysčiojant šelmeninėms kregždėms ir pašonėje čiulbant pilkajai devynbalsei, suskaičiuoti visas turo metu matytas ir girdėtas sparnuočių rūšis. Laimikis – net 85 rūšys.
Pilni įspūdžių ir naujų potyrių, su dalimi ištvermingiausių dalyvių turą baigėme prie Platelių ežero. Nuo apžvalgos aikštelės apžiūrėjome atsiveriančią panoramą, ramiai pasivaikščiojome Šeirės gamtos taku ir pasikartojome išmoktas miško paukščių – pečialindų ir strazdų – giesmes.
Barstytalių pelkė
Užfiksuotų paukščių rūšių sąrašas:
1. Gulbė nebylė
2. Gulbė giesmininkė
3. Pilkoji žąsis
4. Didžioji antis
5. Klykuolė
6. Didysis dančiasnapis
7. Ausuotasis kragas
8. Didysis baublys
9. Didysis baltasis garnys
10. Pilkasis garnys
11. Baltasis gandras
12. Nendrinė lingė
13. Pievinė lingė
14. Paprastasis suopis
15. Mažasis erelis rėksnys
16. Skėtsakalis
17. Ilgasnapė vištelė
18. Pilkoji gervė
19. Paprastoji pempė
20. Perkūno oželis
21. Slanka
22. Brastinis tilvikas
23. Rudagalvis kiras
24. Upinė žuvėdra
25. Juodoji žuvėdra
26. Keršulis
27. Pietinis purplelis
28. Gegutė
29. Naminė pelėda
30. Juodasis čiurlys
31. Pilkoji meleta
32. Juodoji meleta
33. Didysis margasis genys
34. Lygutė
35. Dirvinis vieversys
36. Šelmeninė kregždė
37. Langinė kregždė
38. Miškinis kalviukas
39. Pievinis kalviukas
40. Baltoji kielė
41. Karietaitė
42. Paprastasis erškėtvžvirblis
43. Liepsnelė
44. Paprastoji raudonuodegė
45. Paprastoji kiauliukė
46. Juodasis strazdas
47. Smilginis strazdas
48. Strazdas giesmininkas
49. Amalinis strazdas
50. Nendrinis žiogelis
51. Ežerinė nendrinukė
52. Didžioji krakšlė
53. Pilkoji devynbalsė
54. Rudoji devynbalsė
55. Juodagalvė devynbalsė
56. Žalioji pečialinda
57. Pilkoji pečialinda
58. Ankstyvoji pečialinda
59. Paprastasis nykštukas
60. Baltabruvis nykštukas
61. Pilkoji musinukė
62. Mažoji musinukė
63. Margasparnė musinukė
64. Kuoduotoji zylė
65. Mėlynoji zylė
66. Didžioji zylė
67. Bukutis
68. Miškinis liputis
69. Volungė
70. Plėšrioji medšarkė
71. Kėkštas
72. Šarka
73. Kuosa
74. Kovas
75. Pilkoji varna
76. Kranklys
77. Paprastasis varnėnas
78. Naminis žvirblis
79. Paprastasis kikilus
80. Dagilis
81. Alksninukas
82. Juodagalvė sniegena
83. Svilikas
84. Geltonoji starta
85. Nendrinė starta