Kovo pradžioje dvidešimt mokinių pradėjo metus truksiančius paukščių pažinimo kursus, arba kitaip Ornimokyklą. Nuo medicinos iki programavimo, nuo juvelyrikos iki ekologijos, nuo fizikos iki kino gamybos ir reklamos – šių metų grupę sudaro įvairių sričių žmonės, kuriems paukščiai – hobis ir domėjimosi sritis.
Iš viso Ornimokyklą sudarys dešimt savaitgalinių išvykų į gamtą, kurių metu mokiniai sužinos apie skirtingas paukščių grupes, praktinių užsiėmimų metu mokysis identifikacijos subtilybių, o teorinėse paskaitose prisilies prie įvairių ekologinių temų – nuo miškų ir natūralių pievų aplinkosaugos iki saugomų teritorijų tipų ir įvairių paukščių tyrimų metodų.
Ornimokiniai
Pirmoji pamoka vyko Dzūkijos nacionaliniame parke. Jos metu gilinomės į miško paukščius ir įprastų paukščių gausos stebėsenos (ĮPGS) metodiką. Pagrindiniu šios pamokos mokytoju buvo „Ornitostogų“ įkūrėjas ir vienas iš mokyklos iniciatorių, ornitologas Marius Karlonas, o specialią paskaitą ir praktinį užsiėmimą apie įprastų paukščių populiacijos apskaitas vedė Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) biologas ekspertas Gintaras Riauba.
Kelionę į paukščių pasaulį pradėjome etnografiniame Zervynų kaime. Kadangi pamoka vyko ankstyvą pavasarį, aktyviai giedančių paukščių dar nebuvo daug, tačiau šis metų laikas buvo idealus žengti pirmuosius žingsnius į dažniausių miško paukščių atpažinimą tiek pagal išvaizdą, tiek pagal balsus.
Stebime pilkąją meletą (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Vaikščiodami kaimo keliukais mokiniai mokėsi atpažinti pušynų gyventoją amalinį strazdą, skirtingas zylių rūšis, klausėsi ir stebėjo pilkąją meletą, bandė įsidėmėti geltonosios startos, paprastojo nykštuko ir bukučio giesmes. Žygiuojant iš kaimo pakraščių vis ataidėdavo gervų trimitai, tolumoje pasigirsdavo juodosios meletos balsas ir juodojo strazdo aliarmo balsas.
Popiet paukščių pažinimą tęsėme dar viename autentika alsuojančiame Musteikos kaime, kur be įprastų miško paukščių ornimokiniai išgirdo, kaip gieda miškiniu vieversiu vadinama lygutė, mėgstanti įsikurti pamiškėse ir kirtimuose, pamatė, kaip atrodo perkūno oželis, ir į valias prisižiūrėjo į žvirblinę pelėdą su grobiu naguose. Ši mažiausia Lietuvos pelėda visai nebijojo grupės žmonių ir gerą pusvalandį tupėjo visai šalia sodybos.
Žvirblinė pelėda (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Pirmąją dieną baigėmę Mariaus paskaita apie miško paukščius. Mokiniai pasikartojo, kaip atrodo ir kaip atskirti visus Lietuvos genius, įskaitant ir meletas, kaip nesupainioti zylių pagal jų balsus, kurių kiekviena rūšis turi net po kelis, taip pat – kaip žinoti, kur yra paprastoji pilkoji zylė, o kur šiaurinė pilkoji zylė. Ne mažiau sunkūs pasirodė ir strazdų balsai.
O antrąją dieną po rytinio pasivaikščiojimo Marcinkonyse su Gintaru Riauba kibome į rimtą ornitologijos mokslą – konkrečiai, įprastų paukščių apskaitas. Jis supažindino su atviro kraštovaizdžio paukščių problematiką, jų nykimo mastais ir priežastimis, atskleidė, kaip daromos šių paukščių populiacijų stebėsenos taškinės apskaitos bei pakvietė praktiškai jas išbandyti Marcinkonių apylinkėse.
Prie Merkio krantų (Gedimino Kuktos nuotrauka)
Pirmąją paukščių pažinimo pamoką baigėme Merkinėje. Pasivaikščiojome Merkio krantais, pasiklausėme alksninukų, genių ir zylių, pasižiūrėjome į klykuoles ir didžiąsias antis, o susėdę ant smėlėto šlaito, laukėme, kol pasirodys tulžys. Bet jis nepasirodė. Jei ne per šią, tai per kitas pamokas jį dar tikrai išvysime.