Bal 2, 2024

Kaip ir kasmet, mūsų pavasaris prasidėjo turu į Nemuno deltą, kai šio krašto pievos dar būna po potvynio vandeniu. Būtent tada virš jų pasirodo į šiaurę migruojantys tūkstantiniai būriai paukščių. Ir ne tik pasirodo – jie čia leidžiasi pailsinti sparnų ir pasimaitinti prieš likusią kelionės dalį. Dalis ir pasilieka, randa čia namus.
 
Tiesa, paukščių stebėjimas prasidėjo kur kas anksčiau nei pasiekėme deltą. Kadangi kelias iki jos ne trumpas, dairytis įdomybių pradėjome vos tik pajudėję iš Vilniaus. Pakelėse, aišku, karaliavo paprastieji suopiai, pempės, gervės, kirai. Netoli Kauno iš arti pasigrožėjome plėšriosiomis medšarkėmis, prie Dubysos intako į Nemuną išvydome ir pirmąsias gulbes giesmininkes bei baltakaktes žąsis, o ties Jurbarku į akiratį papuolė ir nendrinė lingė. Vienintelė, kurią matėme viso turo metu.

Baltakaktes zasys (DR)

Baltakaktės žąsys (Dalios Račkauskaitės nuotrauka)

Tačiau didžiojii staigmena mūsų laukė Pagėgių mieste. Stabtelėję atsipūsti degalinėje, netoliese augančiame pušynėlyje išgirdome klykaujant Lietuvoje retą žaliąją meletą. Nustebino tai, kad šis paukštis labiau mėgsta Dzūkijos pušynus, o štai pamaryje jų stebėjimų yra labai mažai, taigi tapome liudininkais pakankamai neįprasto reiškinio.
 
Trumpas sustojimas Pagėgiuose padovanojo susitikimą ne tik su meleta. Gavome progos pažūrėti į virš mūsų galvų, aukštai danguje, ratus sukantį rudąjį peslį. Lietuvoje peri tik apie 30 porų šių plėšrūnų. Taip pat išgirdome vidutinį margąjį ir mažąjį margąjį genius.

Rudasis peslys (DR) 2

Rudasis peslys (Dalios Račkauskaitės nuotrauka)

O pievose už Pagėgių prasidėjo tikras sparnuotas spektaklis. Tūkstančiai baltakakčių žąsų. Būreliai baltaskruosčių berniklių. Jūrinių erelių pasirodymai. Štai prie Senrusnės ežero laukuose išvydome net 10 tupinčių erelių. Atrodė lyg kokie grifai. Ežere plaukiojo smailiauodegės antys, rudagalvės kryklės, eurazinės cyplės. O pavažiavus tolėliau nuo ežero, prie Gėgės upės pasigrožėjome dirviniais sėjikais.

Kitas mūsų sustojimas buvo Rusnės sala, Bevardžio upelio apylinkės. Vos tik išlipome pasidairyti, pasitiko du raudonkojai tulikai. Skraidė aplink ir melodingai švilpavo „tiuhiu... tiuhiu“. O pavažiavę kiek toliau nuo upelio, abipus kelios pamatėme net 7 urvines antis, kurias niekieno netrukdomi stebėjome iš mažiau nei 30 metrų atstumo. Čia išvydome ir pirmuosius gaidukus, kurie jau puošėsi tuoktuviniais apdarais, jūrinį kirliką, kuris Lietuvoje peri retai, tik praskrenda, ir porelę dryžagalvių kryklių.

Rauonkojis tulikas (Dalia Rackauskaite)

Raudonkojis tulikas (Dalios Račkauskaitės nuotrauka)

Netoli Uostadvario sustojome pasižiūrėti į didžiųjų baltųjų garnių koloniją, kurioje jau vyko tikras sujudimas – ilgomis uodegos plunksnomis, kurias užsiaugina tik tuoktuvių metu, pasidabinę paukščiai tvarkė lizdus ir be perstojo klegėjo.  
 
Rupkalvių ornitologiniame draustinyje užfiksavome giedantį čivylį ir dar kartą pasikartojome visas antis – cyples, kuoduotąsias, klykuoles, o paskutinis pirmosios dienos taškas, Šyšos polderis, nustebino neįprastu radiniu – baltaskruostės berniklės ir baltakaktės žąsies hibridu.

Ką veikėme antrąją dieną? Kaip ir dera paukščių stebėtojams, pakilome anksti, dar prieš tekant saulei ir iškart patraukėme į Aukštumalos pelkę, kur žygiuodami pažintiniu taku gėrėjomės rytiniu liepsnelių, geltonųjų startų, vieversių, lygučių, strazdų giesmininkų, juodųjų strazdų koncertu, išgirdome juodąją meletą ir didįjį margąjį genį, o viską vainikavo iš nakvynės vietos Krokų lankos ežere į maitinimosi plotus skrendančių žąsų virtinės.

Baltaskruostes bernikles (Dalia Rackauskaite)

Baltaskruostės berniklės (Dalios Račkauskaitės nuotrauka)

Po rytinio pasivaikščiojimo pelkėje, pasistiprinome pusryčiais ir išvykome į Ventės ornitologinę stotį, kur mus pasitiko visada geros nuotaikos stoties vedėjas, ornitologas Vytautas Jusys. Jis papasakojo apie paukščių žiedavimą ir parodė, kaip tai daroma – čia pat sužiedavo ir paleido erškėtžvirblį.
 
Ventėje į matytų paukščių sąrašą įsirašėme ir jūršarkes, kurių mūsų krašte kasmet peri tik apie 5 poras, ilgauodeges zyles, sviliką ir baltabruvį strazdą. 

Iš Ventės patraukėme į Mingės pievas šalia Krokų lankos ežero, kur be jau matytų ir girdėtų paukščių rūšių išvydome ir mums naujų – perkūno oželius, mažuosius dančiasnapius ir ausuotuosius kragus. Šie turo dalyviams atliko savo ritualinius tuoktuvių šokius ant vandens.

Jurinis (DR)

Jūrinis erelis (Dalios Račkauskaitės nuotrauka)

Popiet pasiekėme paskutinę stebėjimo vietą – potvynio vandens apsuptą Sausgalvių kaimą. Išties įspūdingas reginys. Aplink vanduo, o virš jo, lyg kokios galvos, iškilusios kelios kaimo sodybos. Būtent čia išvydome iki tol tik mažais būreliais matytas tundrines žąsis, įsitikinome, kodėl šaukštasnapės antys gavo tokį vardą, iš pakankamai arti stebėjome, kaip maitinasi padangių mekentojas perkūno oželis, prisižiūrėjome nendrinių startų ir prisiklausėme pievinių kalviukų.
 
O jau riedan namo, ties Šilute, lyg atsisisveikindamos su mumis, laukuose savo tuoktuvių šokius sušoko gervės. Iš Nemuno deltos grįžome užfiksavę net 85 rūšis.

Urvine antis (Dalia Rackauskaite)

Urvinė antis (Dalios Račkauskaitės nuotrauka)