Potvynio užlietos Nemuno deltos pievos, tūkstančiai į jas besileidžiančių žąsų, gulbių ir ančių, visą padangę užpildantys skambūs gagenimai bei trimitavimai. Tokį įspūdingą pavasario pradžios reginį jau seniai svajojome parodyti ornitostogautojams. Šiemet – balandžio pradžioje – pagaliau tai įgyvendinome. Naujasis turas pamaryje lūkesčius pateisino su kaupu.
O viskas prasidėjo... ties Seredžiumi, dar nepasiekus pirmojo stebėjimo taško deltoje. Visai neplanuotai stabtelėjome ties vieta, kur Dubysa įteka į Nemuną. Čia plytinčioje šlapynėje migracijų metu mėgsta ilsėtis į šiaurę migruojantys paukščiai. Jų netrūko ir tądien.
Vandenyje plaukiojo eurazinių cyplių geltonkakčiai patinėliai ir rudagalvės kryklės, virš vandens ore vartėsi pempės, o dumble maisto ieškojo netikėčiausias radinys – jūršarkės. Šie kontrastingų juodų ir baltų spalvų tilvikai su ryškiomis raudonomis kojomis dažniausiai migruoja didelių upių ir jūrų pakrantėmis, o Lietuvoje kasmet perėti lieka tik apie 10-30 porų.
Jūršarkė (Samantos Glemžienės nuotraukos)
Pasigrožėję jūršarkėmis, jau niekur nebesustodami patraukėme tiesiai į deltą. Čia, ganyklose už Pagėgių, mus pasitiko būrys – beveik pusantro šimto – didžiųjų kuolingų. Šis didžiausias šalies tilvikinių šeimos paukštis išsiskiria išraiškingu ilgu, lenktu snapu. Iš toli, ypač skrydyje, kuolingos gali pasirodyti kaip varnų būrys, tačiau iš arčiau atsiskleidžia šių retų sparnuočių grožis, kurį galėjome apžiūrėti tiek pro žiūronus, tiek pro monoklį, ir net nufotografuoti.
Didžioji kuolinga
Kita svarbi stotelė vykstant Pagėgių apskrityje – upinės kilmės Senrusnės ežeras, kurį mėgsta gausūs būriai vandens paukščiai. Tiesa, šio ežero dar nepasiekę, pievose pastebėjome maitą dorojančius šešis jūrinius erelius – tiek jaunesnius paukščius, tiek senius, kurie išsiskiria masyviu geltonu snapu ir balta uodega. Šių didžiausių Lietuvoje perinčių plėšriųjų paukščių netrūko ir prie ežero, kur ilsėjosi žąsų būriai, įvairios antys.
Artėjant pietų metui, pasiekėme Rupkalvių ornitologinį draustinį. Visoje šio draustinio teritorijoje plyti sukultūrintos, gausiai melioruotos pievos, kuriose ganomi galvijai ir šienaujama žolė. O štai pavasariais pievas užlieja potvynio vanduo ir jos tampa stotele būriams sparnuočių. Be jau matytų rūšių šiose šlapynėse aptikome ir smailiauodegių ančių, į valias prisiklausėme ciksinčių pievinių kalviukų ir vėl stebėjome plačius jūrinių erelių mostus danguje.
Popiet keliavome pasidairyti į Rusnę. Šioje saloje viena svarbiausių vietų stebėjimui yra Bevardžio upelio apylinkės – tikra paprastųjų griciukų oazė. Šių retų ilgakojų ilgai dairytis neteko: kol dar žolė neaukšta, juos lengva pamatyti. Pro monoklį atidžiai apžiūrėjome ryškesnių spalvų patinėlį ir kiek blankesnę patelę. Patinėlis mums gražiai „pagriciavo“.
Paprastasis griciukas (Samantos Glemžienės nuotraukos)
Rusnės sala padovanojo ir daugiau susitikimų. Čia girdėjome žaliakojus ir raudonkojus tulikus, kuriuos mokinomės atskirti nuo gaidukų. Pastarieji dar nebuvo pasipuošę ryškiaspalviais tuoktuviniais apdarais, todėl buvo kiek panašūs į tulikus ir tik kojų spalva – gaidukų oranžinė, o raudonkojų tulikų, žinoma, raudona – išdavė, kur yra kas. O kur dar vikrūs perkūno oželiai, kurie vis purpteldavo iš šlapių griovių ir kildavo aukštyn. Tokius pamatyti reikia įgūdžių, o štai išgirsti jų „mekenimą“, kurį, beje, išgauna ne snapu, o uodegos plunksnomis, kur kas lengviau.
Vakarop dar užsukome prie Rusnės žuvininkystės tvenkinių, apžiūrėjome juodaplunksnių kormoranų lizdus, grakščius baltuosius garnius ir medžiojančias nendrines linges.
Raudonkojis tulikas
Antrosios dienos rytas – kaip ir priklauso pamario kraštui ankstyvą pavasarį – išaušo vėjuotas, o įdienojus užklupo net šlapdriba, tačiau stebėjimams tai nesutrukdė. Rytą pasivaikščioję Aukštumalos pažintiniu taku ir artimiau susipažinę su šios aukštapelkės ekosistema, patraukėme prie Krokų lankos, kur pasistatę monoklius apžvalgos bokštelyje, atidžiai apžiūrėjome lagūninės kilmės ežero vandenis. Ant bangelių suposi mažieji dančiasnapiai, arčiau nendrių tuoktuvinius šokius rengė ausuotieji kragai. Pavyko pamatyti ir kanadinę berniklę – svetimžemę rūšį, kuri paskutiniais metais vis labiau plinta kaimyninėse šalyse.
Kitas sustojimas buvo Ventės rage, kur ornitologas Vytautas Eigirdas turo dalyviams papasakojo apie paukščių migraciją ir parodė, kaip žieduojami paukščiai – tiek tradiciniais žiedais ant kojų, tiek moderniais siųstuvais, leidžiančiais gauti greitesnę ir kur kas išsamesnę fenologinę informaciją.
Rudakaklės berniklės ir baltaskruostės berniklės (Samantos Glemžienės nuotraukos)
O bene įspūdingiausias turo „vinis“ buvo rudakaklės berniklės, kurias išvydome netoli Šilutės, Užlieknių kaime. Tai retai į mūsų kraštą užklystanti žąsų rūšis. Kiekvienais metais migracijų metu ornitologai ir paukščių stebėtojai jas vis aptinka, tačiau jeigu reikėtų suskaičiuoti visus šių žąsų stebėjimus Lietuvoje, išeitų tik ne daugiau nei 50 kartų.
Antrają dieną taip pat užfiksavome jūrinius kirlikus, baltaskruostes bernikles, pievose pastebėjome rudąjį peslį, o grįždami Vilniaus link, už Jurbarko, dar sustojome pasidairyti į tundrines žąsys ir tuoktuvinius jūršarkių skrydžius. Simboliška: su šiais tilvikais prasidėjo ir baigėsi mūsų naujasis turas po Nemuno deltą.