Jei ornitologų paklaustumėte, kur geriausia stebėti vandens paukščius žiemą, dauguma jų atsakytų: vykite į Kauną. Ankstų šeštadienio rytą su grupe ornitostogautojų ten ir patraukėme.
Kaip žinia, šaltuoju sezonu, kai vandens telkinius užtraukia ledas, Nemunas ties laikinąja sostine dėl hidroelektrinės veiklos neužšąla ir nemaža upės atkarpa virsta tikra žiemojančių vandens paukščių „džiakuzi“. Tiesa, šį kartą pasitaikė atodrėkis, tačiau paukščių vis tiek netrūko.
Žiemojantys vandens paukščiai
Atvykus prie hidroelektrinės, pirmiausiai pasitiko gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės. Pastarosios nedideliais būreliais išskridinėjo maitintis į laukus, todėl pasigrožėjome ne tik grakščiais jų skrydžiais, bet ir išgirdome skardžius trimitavimus. Be baltaplunksnių upėje stebėjome klykuoles, laukius, kuoduotąsias antis, didžiuosius dančiasnapius ir mums įprastas didžiąsias antis. Ten, kur yra vandens, visada pamatysi ir kirų. Jų aptikome net keturias rūšis – rudagalvį, paprastąjį, sidabrinį ir kaspijinį. Visus – žieminiais apdarais.
Įspūdį dalyviams padarė ir jūrinis erelis. Kad kažkur netoliese yra šis plėšrūnas, supratome iš panikuojančių paukščių. Kol šie pasibaidę suko ratus virš vandens, erelis nusklendė į savo medžioklės postą ir likusį laiką tykojo iš ten lengvo grobio – ligotos anties ar žioplinėjančio laukio.
Gulbės giesmininkės
Kaip atrodo vaizdas iš paukščio skrydžio, patyrėme kitoje turo stotelėje – ant 32 metrų aukščio Trijų Mergelių tilto. Ši vieta yra ideali stebėti po tiltu nardančius dančiasnapius ir kragus. Tiesa, šį kartą jų nesutikome, bet viską atpirko netoliese pamatyta reta rūšis – pilkoji antis. Jaunas patinas. Ši antelė Lietuvoje paplitusi negausiai, dažnesnė tik Nemuno deltoje, o žiemomis registruojami tik pavieniai individai.
Pasigrožėję šia retenybe ir spėję pamatyti plunksnas besidžiovinantį kormoraną bei mažojo dančiasnapio patelę, patraukėme trumpam į Panemunės šilą – miško paukščių paieškoti. Čia, prie įrengtų lesyklų, išvydome žiemoti pasilikusius juoduosius strazdus, aplink zujo didžiosios, mėlynosios ir paprastosios pilkosios zylės, o netoliese savo „kalvėje“ kankorėžius aižėjo didysis margasis genys. Eglių sėklos – jo pagrindinis maistas žiemą. Po vienu medžiu tokių išlukštentų konkorėžių buvo galima prisirinkti pilną kibirą.
Mėlynoji zylė ir juodasis strazdas
Iš šilo keliavome į Žemuosius Šančius. Iš pradžių stabtelėjome prie Jiesios žiočių, kur speiguotomis žiemomis susitelkia dideli būriai žiemojančių vandens paukščių ir ši teritorija tampa bene didžiausia lesykla Baltijos šalyse. Čia be įprastų didžiųjų ančių, dančiasnapių ir klykuolių plaukiojo apie 300 gulbių nebylių, o tarp jų aptikome ir mažiausią Lietuvos antelę – rudagalvę kryklę. Kitoje kelio atkarpoje susipažinome su nardančiais mažaisiais kragais, iš arčiau apžiūrėjome mažuosius dančiasnapius ir pastebėjome dvi baltas namines žąsis, matyt, pasprukusias nuo šeimininkų.
Mažasis kragas
Sušilę ir pasistiprinę kavinėje, popiet nuo Nemuno salos patraukėme pėstute iki Santakos. Pakeliui turėjome progos stebėti kiek neįprastą reginį. Už Aleksoto tilto vienas iš dalyvių tolėliau išvydo kirą, lesantį obuolį. Pasistatę monoklį išvydome, jog jaunas sidabrinis kiras lesa… ne, ne obuolį, o žalią teniso kamuoliuką. Ir nelesa, tačiau su juo žaidžia. Pačiumpa kamuoliuką snapu, pakyla į orą ir, paleidęs žemyn, žiūri, kaip šis krinta vandenin. Greitai prie jo prisijungė ir kiti kirai ir kelias akimirkas stebėjome jų peštynes.
Palikę žaidžiančius kirus ir pasiekę Santaką, čia vėl stebėjome antis, laukius, dančiasnapius, o pakeliui sutikome dar vieną naminę žasį. Jau kiek kitokią, pilkesnę, matyt, pasprukusią iš zoologijos sodo.