Vasaros sezoną atidarėme Panemunių regioniniame parke ir jo apylinkėse. Čia, kur plyti natūralios Nemuno pakrančių pievos, stiebiasi piliakalniai ir stūkso istorinės pilys, su ornitostogautojais lankėmės net du kartus, kadangi norinčių susipažinti su turo puošmenomis – spalvingaisiais bitininkais – atsirado daugiau nei gali tilpti vienoje grupėje. Ką pavyko pamatyti ir išgirsti?
Turai prasidėjo visai ne pievose ir visai ne su bitininkais. Pirmoji stotelė buvo netoli Kazlų Rūdos esantis Novaraisčio ornitologinis draustinis ir jį supantys miškai. Abu rytus čia leidomės į trumpą žygį patyrinėti iš miegų bundančio miško ir pasiklausyti giedančių paukščių.
O jų netrūko. Savo balsus demonstravo mažieji giesmininkai – liepsnelės ir karietaitės. Apie neprašytus svečius pranešė juodasis strazdas. Lyg žadintuvas miško glūdumoje kukavo gegutė. Virš kirtimo lygavo ir kylančią saulę sveikino lygutė. Antrąją dieną iš arti galėjome pasidairyti ir į miškinį kalviuką. Šis tupėjo ant pušies šakos ir leidosi būti apžiūrimas pro monoklį, kol kitas poros narys skraidė netoliese su vabzdžiais snape ir bandė nusileisti į kažkur netoliese, ant žemės, susuktą lizdelį. Kad netrukdytume, greitai pasišalinome.
Miške netoli Novaraisčio
Žygiuojant toliau, virš galvų sirpė paprastieji nykštukai, čiulbėjo kikiliai, krūmynuose fleitas laidė juodagalvės devynbalsės, giedojo žaliosios ir pilkosios pečialindos, burkavo karveliai keršuliai, čirškė net kelios zylių rūšys – didžiosios, mėlynosios, juoduosios, kuoduotosios ir paprastosios pilkosios. Takelio pakraštyje radome ir paukštvanagio arba vištvanagio sudraskyto kito karvelio – ulduko – plunksnų.
Be paukščių antrojo turo metu iš pakankamai arti stebėjome ir voveriuką, apžiūrėjome keliu ropinėjančius pūkuotus vikšrus, greitai tapsiančius drugeliais, gidas Antanas papasakojo ir apie miško takelių pakraščiuose geltonai žydintį invazinį augalą kiškiakrūmį. Susipažinę su miško gyventojais, patraukėme prie Novaraisčio pelkės. Vandens ir nendrynų paukščių pasidairyti.
Kuoduotoji zylė ir keršulis
Užlipę į stebėjimo bokštelį ir apžvelgę vienoje pusėje vandens apsemtą durpyną, o kitoje pusėje nendrynus ir karklynus, paukščių sąrašą papildėme dar keliolika rūšių. Vandenyje plaukiojo ausuotieji kragai, didžiosios ir kuoduotosios antys, pasirodė pilkųjų žasų porelė, tolėliau nendryne, savame lizde, tupėjo gulbė giesmininkė, o ant virš vandens iškilusių durpių kalvelių triukšmavo rudagalviai ir kaspijiniai kirai bei juodosios ir upinės žuvėdros. Savo pasirodymu dalyvius pradžiugino ir jūrinių erelių pora, o savo balsu, primenančiu skerdžiamo paršelio žvygavimą, pralinksmino ilgasnapė vištelė.
Novaraisčio apžvalgos bokštelyje
Kitoje bokštelio pusėje, kur vandens mažiau, ant krūmų viršūnių be perstojo čiauškėjo ežerinė nendrinukė, jai atitarė nendrinė starta ir akimirką paliūliavo raudonkojis tulikas. Šičia į valias prisižiūrėjome ir į nendrinių lingių porelę. Paukščiai tai leisdavosi į nendrėse tankmėje susuktą lizdą, tai vėl pakildavo ir tykodami grobio linguodavo ore.
Po Novaraisčio išvykome pasimatyti su pagrindinėmis šio turo įžymybėmis – bitininkais. Smagiai papietavę kavinėje ir trumpam atsipūtę po rytinių įspūdžių, iškeliavome į daugeliui lietuvių vis dar egzotiškų paukščių valdas.
Bitininkai (Roberto Patronaičio nuotrauka)
Pasistatę automobilius tolėliau nuo bitininkų perėjimo vietų, pėsčiomis nuėjome iki vietos, iš kur geriausiai buvo galima išvysti šiuos sparnuočius. Maloniai šildant popietės saulei ir pučiant gaiviam pievų vėjui, kone valandą grožėjomės, kaip žvilga ryškios bitininkų plunksnos, stebėjome, kaip šie skrajūnai medžioja ir skrydyje tiksliai sugauna grobį – vapsvą, bitę ar laumžirgį, o įtempę ausis išgirdome ir žodžiais sunkiai apibūdinamus jų balsus, gana moduliuotus „viut“ ar keletą kartų kartojamus „viur-r-r“. Dalyviams plačiau papasakojome ir apie šių paukščių gyvenimo būdą, elgseną ir fenologiją.
Bitininkai (Roberto Patronaičio nuotrauka)
Bitininkai mūsų krašte pradėjo perėti tik visai neseniai – prieš kiek daugiau nei dešimt metų. Anksčiau tik užklysdavo, o dabar nedidelėmis kolonijomis ir gyvena. Kodėl taip nutiko? Dėl klimato kaitos. Jie yra puikūs to indikatoriai. Šiltėjant klimatui, šių pietinių paukščių paplitimo arealas plečiasi į šiaurę, todėl, tikėtina, po keliadešimt metų Lietuvoje bitininkų bus kur kas daugiau.
Kiauliukė ir Nemuno ganyklos (Samantos Glemžienės nuotraukos)
Po pažinties su vikriais skrajūnais, iš pievų neskubėjome. Leidomės į trumpą žygį pamatyti ir kitų atviro kraštovaizdžio paukščių. Mūsų žingsnius lydėjo kiauliukų čepsėjimai, virš galvų čireno dirviniai vieversiai, ant elektros laidų sausai ciksėjo geltonųjų startų patinėliai, o didžiausia staigmena tapo kita, gerokai retesnė starta – pilkoji. Šis už naminį žvirblį kiek didesnis, savo apdaru vieversį primenantis paukštelis – retas mūsų krašte. Lietuvoje kasmet peri vos 40-60 porų.
Pilkoji starta ir dirvinis vieversys
Paprastai pilkąją startą gali išvysti laukuose su pavieniais medžiais, elektros ar telefono stulpais, ant kurių laidų mėgsta tupėti ir giedoti. Deja, dėl intensyvios žemdirbystės šių neišvaizdžių, bet išraiškingos giesmelės savininkų, kaip ir daugumos agrarinio kraštovaizdžio paukščių, sparčiai mažėja.
Jau keliaudami į paskutinę turo stotelę – Raudonės pilies parką – antrojo turo metu stabtelėjome pasidairyti ir į kitą atviro kraštovaizdžio paukštį – geltonąją kielę. O vaikščiodami pilies parko alėjomis, matytų ir girdėtų paukščių sąrašą papildėme didžiojo dančiasnapio patele su mažyliu, smilginiu strazdu, mažuoju marguoju geniu, žaliuke, dagiliu, margasparne ir pilkąja musinukėmis.