Jau trečius metus pakvietėme paukščių entuziastus į ornitostogas šalia Kauno. Atrodytų, ką galima pamatyti pavažiavus vos kelis kilometrus už miesto? Pulką varnų, būrį kirų ir vieną kitą varnėną su vieversiu? Iš pirmo žvilgsnio gali taip pasirodyti, tačiau keliose ornitologiniu požiūriu ypatingose vietose prie Laikinosios sostinės gyvena kur kas įdomesnės ir retesnės rūšys.
Kelionę pradėjome vos 20 minučių nuo miesto plytinčiame Žiemkelio miške ir jį supančiose pievose. Nors birželio pabaigoje miško paukščiai prityla, juos užgula jauniklių auginimo rūpesčiai, tačiau giesmių – ypač ankstyvais rytais – dar galima išgirsti. Žygiuodami klausėmės dažniausio Lietuvos paukščio kikilio balso, „lazerius“ primenančio miškinio kalviuko čiulbėjimo, nykštukų sirpimo, pilkosios pečialindos „zilp-zalp“, jos giminaitės žaliosios pečialindos gailios giesmelės ir pulko zylių. Nuo įprastos didžiosios zylės iki juodosios zylės ir pankės kuoduotosios zylės.
Žygyje išgirdome ir žemą bei duslų keršulių burkavimą, margasparnę musinukę ir paprastąją raudonuodegę, karietaites ir liepsneles bei susipažinome su miško statybinkais geniais ir meletomis. Iš arti apžiūrėjom pušyje iškaltus jų uoksus. Ovalo formos – meletų, mažesnius ir apvalius – genių.
Paprastasis kikilis
Kaip visada, nemažu iššūkiu ornitostogautojams buvo paukščių balsų kakofonijoje išgirsti devynbalses. Ir ne tik išgirsti, bet ir atskirti, kur savo fleitas laido juodagalvė, o kur burba sodinė devynbalsė. Po kelių tokių pamokų, regis, dalyvių ausys jau įgudo skirti balsų niuansus, tačiau viskas tapo komplikuočiau vos tik išėjome iš miško ir patraukėmė per pievas. Šičia pradėjome pažintį su atviro kraštovaizdžio ir šlapynių giesmininkais.
Karklyne čiulbėjo ankstyvoji pečialinda, neįmantrią giesmelę traukė rudoji debynbalsė, arčiau kanalų, prie vandens, plonai sirpė nendrinės startos patinėlis, o ant elektros laidų tupėjo ir Beethoveno „Penktosios simfonijos“ akordus traukė geltonoji starta.
Keliaudami žvyrkeliu palei pievas, kurios, gaila, dėl žmogaus veiklos baigia užželti krūmynais, stebėjome ir paprastąsias medšarkes, dangų karpančias šelmenines ir langines kregždes, dirvinius vieversius ir pulkus migruoti pradėjusių varnėnų jauniklių.
Nendrinės startos patinėlis
Žygis Žiemkelio pievomis neapsiėjo ir be plėšriųjų paukščių. Čia turėjome progos pasidairyti į nendrinės lingės patiną, matėme paprastuosius suopius, o didžiausia staigmena tapo virš galvų švystelėjęs vapsvaėdis.
Šį plėšrūną skrydyje lengva supainioti su suopiu, tačiau esama ir skirtumų – vapsvaėdžio sparnai yra ilgesni ir siauresni, galva labiau išlindusi iš kūno, siaura, o uodega ilgesnė. Nors kasmet šalyje peri apie 1000-2000 porų ir perinčios populiacijos būklė yra palanki, tačiau iki šiol vapsvaėdis yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir jį pamatyti pasiseka tikrai ne kiekvienąkart būnant gamtoje.
Pro žiūronus pasigrožėję vapsvaėdžio plunksnų raštu ir nulydėję jo siluetą iki miško, pievų pabaigoje į matytų paukščių sąrašą įrašėme dar tris rūšis. Upinį kirliką, kuris bėginėjo po vandens pilno karjero smėlį. Geltonąją kielę, tupinčią ant laidų ir kartojančią tylų „psi-it“. Ir mažąjį erelį rėksnį, kurį pamatėme jau išvažiavę iš pievų ir judėdami į kitą stotelę – Šilavoto tvenkinius.
Vapsvaėdis
Pasiekę tvenkinius leidomės į pažintį su vandens paukščiais. Pasistatę monoklį išvydome mažuosius ir ausuotuosius kragus, laukius, didžiąsias, pilkąsias, kuoduotąsias ir rudagalves antis. Pastaroji antelių rūšis šiemet paskelbta Lietuvos metų paukščiu, jų sparčiai mažėja.
Vaikščiodami palei nendrėmis apaugusius krantus, girdėjome, kaip dumsi didysis baublys, tauškia didžioji ir mažoji krakšlės bei joms garsumu nenusileidžia ežerinė nendrinukė. Pavyko išgirsti ir remezą, dar kartą išvysti nendrines linges, pasigrožėti angelišku didžiųjų baltųjų garnių baltumu, o grįžtant prie automobilių, išvysti pievinės lingės patiną.
Judėdami automobiliais į kitą stebėjimo tašką, išvydome upines žuvėdras ir gulbių nebylių porelę, o trumpam stabtelėję prie vieno iš tvenkinių, pasiklausėme išraiškingos raudongalvės sniegenos giesmelės.
Prie Nemuno salos ties Prienais
Kita stotelė buvo Nemuno salos ties Prienais. Čia kasmet peri gausi rudagalvių kirų ir upinių žuvėdrų kolonija, o kitame krante, stačiame šlaite, urvelius yra išsiraususios urvinės kregždės. Čia beveik valandą stebėjome kirų kolonijos gyvenimą. O jis – tikrai ne idilė. Kas minutę vyksta žūtbūtinė kova už išlikimą. Vienos iš jų liudininkais tapome ir mes.
Virš lizdų ir jau ūgtelėjusių jauniklių pasirodė nendrinės lingės patinas ir ėmė dairytis grobio. Nekviestas svečias neliko nepastebėtas. Kirai jį visaip bandė nuvyti, nedavė ramybės ne tik šaižiais balsais, bet ir taikliais snapų kirčiais, tačiau lenktanagio tai neatbaidė. Keli staigūs manevrai ir jo medžioklė davė rezultatų – į nagus pakliuvo neapdairus kiro jauniklis. Lingės patinas grobį čia pat pakrantėje, kirams keliant triukšmą, ir nupešė.
Prie Išlaužo tvenkinių
Dienai persiritus į antrąją pusę, o saulei vis dar nepaliaujant kepinti, atvykome prie paskutinio stebėjimo taško – Išlaužo tvenkinių. Jie mums padovanojo susitikimą su pilkuoju garniu, didžiausiu Lietuvos plėšrūnu jūriniu ereliu ir mažosiomis žuvėdromis, mažiausiomis iš Lietuvoje perinčių žuvėdrų.
Pilni įspūdžių, čia pat susėdome ant žolės ir suskaičiavome, kad per dieną pamatėme ir išgirdome net 90 skirtingų paukščių rūšių. Sunku patikėti? Prisijunkite į turą kitąmet. Parodysime, kad Kaunas ne tik varnų, kirų ir varnėnų pilnas.