Vasario antroje pusėje, kai rytais saulė iš už horizonto pasirodo vis anksčiau ir vis aukščiau kopia į dangų, geriausias laikas vykti į gamtą stebėti stumbrų. Šie, skirtingai nei rudenį ar pirmaisiais žiemos mėnesiais, nebesislapsto tankynėse ir genami alkio išeina į laukus paskanauti pernykštės žolės kuokštų, užsilikusių runkelių. Būtent ten juos ir sutikome šventiniame Vasario16-osios ture. Bet apie viską nuo pradžių.
Nors šis mūsų turas vadinasi „Per sniegus pas stumbrus“, žiema jau ne pirmus metus mums iškrečia pokštą. Kaip patys juokaujame, vykti stebėti stumbrų vėl teko labiau per purvus nei per sniegus. Bet su gamta nepasiginčysi. Svarbiausia, nuotaikos tai nesugadino. Su grupele ornitostogautojų ankstų rytą patraukėme iš Vilniaus ir, saulei dar nepakilus, jau buvome vietoje, kurią nusižiūrėjo gidas Romualdas Barauskas, vienas geriausių, o tikriausiai ir geriausias, žvėrių specialistų Lietuvoje.
Čia stumbrų dar nesutikome, bet spėjome pamatyti į mišką grįžti nespėjusių elnių. Buvo prietema, bet bandą galėjome įžiūrėti, o Romualdas dar ir papasakojo apie šių plačiaragių elgesį: kokie jų socialiniai ryšiai, koks jų regos aštrumas, kaip veikia kiti pojūčiai?
Stumbrai laisvėje (Audronės Eidukaitės nuotrauka)
Po gero pusvalandžio patraukėme pamiškių keliukais ieškoti mūsų šio turo žvaigždžių – stumbrų. Romualdas pasakojo, kad vasarį stumbrus pamiškėse lengviau pamatyti ne tik dėl to, jog jų riebalinis sluoksnis plonėja ir reikia kur kas sočiau prisivalgyti, bet ir dėl miškuose besilankančių ragų ieškotojų. Šie baikštiems ir atsargiems stumbrams nepatinka, todėl mieliau būna atvirose vietose.
Vieną tokių kaimenių mums ir pavyko pamatyti netoli Kėdainių. Stumbras – galingas gyvūnas, bet natūralių priešų gamtoje neturi, todėl jo rega ir kiti pojūčiai nėra tokie išsivystę. Tai leido mums juos stebėti iš gana arti – kone iš 300 metrų atstumo. O tai pasitaiko ne taip ir dažnai. Ypač su didesne grupe. Vieni dalyviai stumbrais grožėjosi pro žiūronus, kiti – pro fotoaparatų objektyvus, bet senąsias Lietuvos girias menantys galiūnai nė vieno nepaliko abejingo.
Susitikimas su stumbrais (Audronės Eidukaitės nuotrauka)
Iki soties prisižiūrėję stumbrų, keliavome į mišką papietauti ir sušilti. Čia, prie laužo ugnies, gidas tęsė istorijas apie žvėris. Ne tik apie raguotus, bet ir kailiniuotus. Apie lapes, šernus, ūsurinius šunis ir barsukus. Dalyviams daugelis faktų buvo negirdėti. Pavyzdžiui, kad žinduoliai „dalinasi“ urvais. Lapės apsigyvena barsukų olose, o kitais metais apsikeičia ir barsukai gali grįžti į ankstesnius savo namus.
Prie laužo praleidę beveik dvi valandas ir pasiklausę įdomių gido istorijų, dar nuvykome į Pašilių stumbryną. Čia dar iš arčiau galėjome apžiūrėti stumbrus, jų galingą stotą ir patirti jų kartais net agresyvoką būdą. Dalis jų nesitikėjo sulaukti svečių šventinę dieną ir parodė, kad šeimininkai čia jie, o mes – tik žemesnės būtybės.
Akis į akį. Stumbryne (Audronės Eidukaitės nuotrauka)
Jau pasibaigus turui paprašyta pasidalinti įspūdžiais apie stumbrus, ornitostogautoja Inga Labutytė-Atkočiatienė taip sakė: „Žinduoliais domiuosi jau seniai, esu gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ narė, kur savanoriauju ir dalyvauju įvairiuose vilkų veiklos stebėjimuose, tačiau būtent stumbrų dar niekada nebuvo tekę sutikti. Zoologijos sodo aptvare – taip, bet vaikščiojančių laukinėje gamtoje – ne. Šie žvėrys tikrai traukia ir kelia susižavėjimą. Smagu, kad juos pamačiau laisvus ir tikiuosi, kad jų gyvenimo laisvėje laikas nebus baigtinis“.
Kad ir ateityje stumbrai klajos laisvi, tikimės ir mes. Ir dar tikimės, kad kitąmet pavasaris taip neskubės į mūsų kraštą ir turas jau tikrai vyks per sniegus.