Turo apžvalga. Sugrįžus iš safario po Tanzanijos savanas

Jau antrą kartą su grupe lietuvių leidomės į safarį po bekraštes Tanzanijos savanas. Išvertus iš suahelių kalbos, „safaris“ reiškia „kelionę“ ir tikrai nėra geresnės vietos patirti laukinės gamtos alsavimą nei ši Afrikos rytuose plytinti šalis. Per trylika kelionės dienų patyrėme tiek daug, jog visko papasakoti neužtektų ilgiausio traktato.
 
Dalinamės svarbiausiomis pavasarį įvykusio turo akimirkomis. Įspūdingomis lokacijomis, šimtais spalvingų paukščių ir egzotiškų žvėrių. Kitą kelionę į Tanzaniją planuojame 2027 metais lapkritį.

Kavos plantacijose

Turą pradėjome keliaudami po arabikos kavos plantacijas. Jos plyti įspūdingo stratovulkano Meru papėdėje. Ši kava – viena geriausių Rytų Afrikoje ir vienas pagrindinių Tanzanijos eksporto produktų. Net 95 proc. pupelių vietiniai užaugina smulkiuose ūkiuose. Vaikščiodami po plantacijas ne tik matėme, kaip kava auga, bet ir išvydome kavos gaminimo procesą. Po žygio buvo malonu prisėsti pavėsyje ir pagurkšnoti ką tik išvirtos šviežios kvepiančios arabikos. Skonis nepakartojamas.
 
Vėliau mūsų laukė trumpas žygis po Usa upės mišką. Čia jau pamatėme pirmąsias beždžiones – ilgomis uodegomis išsiskiriančias rytines gverecas (kolobusus) ir vainikuotąsias markatas. Sugrįžę į lodžiją atsigaivinome baseine, aplinkui stebėdami žaidžiančias vervetas (dar vienas vietines beždžiones), o vakare stovyklos teritorijoje išvydome įspūdingą afrikinį didįjį apuoką. Kaip pirmai dienai – neblogas laimikis.

Vainikuotoji markata ir didysis afrikinis apuokas (Laimono Šniaukštos nuotraukos)

Su reindžeriais po Arušos parką

Arušos nacionalinis parkas išsidėstęs tarp trijų nuostabių vietovių – Meru kalno, Momelos ežero ir Ngorongoro kraterio. Šis parkas garsėja didžiausia Tanzanijoje žirafų koncentracija. Tuo įsitikinome vos tik įriedėję į teritoriją. Žirafos skabė akacijų lapus ir nekreipė į mus dėmesio.
 
Kaip žinia, vieniems leistis tyrinėti parko neleidžiama. Pernelyg pavojinga. Mus visur lydėjo parko reindžeriai.
 
Žygio metu matėme daugybę karpuočių ir buivolų. Paukščių sąrašą papildėme baltakakčiais bitininkais, baltasturpliais čiurliais, nektarinijomis, būriais flamingų (paprastaisiais ir mažaisiais) bei tilvikais. Jų buvo net kelios rūšys. Po šlapynes bėginėjo ir maitinosi gaidukai, mažieji bėgikai, pempės kalviai, kūdriniai tilvikai. Pradžiugino ir pievose vaikštinėjantys babuinai.

Arušos nacionaliniame parke. Karpuotis (Mildos ir Laimono Šniaukštų nuotraukos)

Kanojomis po Duluti ežerą

Dar viena išskirtinė patirtis laukė prie idiliška atmosfera alsuojančio Duluti ežero. Tai vulkano krateryje susiformavęs ežeras, kurio gyvybę palaiko požeminiai vandenys ir drėgnuoju sezonu iškritę krituliai. Dažnai Dulutis vadinamas paukščių ir roplių rojumi. Tuo įsitikinome išplaukę valtimis po ežero platybes.
 
Čia iš arti pamatėme daugybę vandens ar su vandens ekosistemomis glaudžiai susijusių paukščių – violetine spalva spindintį malachitinį tulžį, rudagalvį halcioną, didįjį keršajį tulžį, žalčiakaklius, žaliuosius naktikovius, purpurinius, didžiuosius ir mažuosius garnius, afrikines žakanas. Pakrantėse šildėsi varanai, o apylinkes nuo savo postų medžių viršūnėse stebėjo didingi afrikiniai baltagalviai ereliai.

Vandeninis varanas. Duluti ežere (Mildos Šniaukštienės nuotraukos)

Šios dienos vakare laukė ir viešnagė pas masajus, gyvenančius Isoitoke, Manjaros nacionaliniame parke. Gidas masajas mus supažindino su įvairiais vietiniais medžiais, jų gydomosiomis savybėmis ir pritaikymu buityje. Sužinojome, iš kurių medžių geriausia statyti namus, o iš kurių – gaminti ginklus. Vakare užsilipę ant netoliese stūksančios kalvos viršūnės palydėjome saulę.
 
Kitą rytą turėjome galimybę aplankyti masajų šeimą. Tiesa, tik moteris ir vaikus, nes šeimos galva, kuris turėjo 4 žmonas, su sūnumis ir  žentais buvo ganyklose. Susipažinome su masajų buitimi, gyvenimo sąlygomis, darbais ir papročiais. Pačiame Manjaros parke iš arčiau pasigrožėjome afrikiniais drambliais, žirafomis, impalomis, vandeniniais ožiais, zebrais, nykštukinėmis mangustomis, Pietų Afrikos ragasnapiais ir karingaisiais ereliais. Šiame parke išvydome ir pirmuosius krūmynuose visai prie kelio gulinčius liūtus.

Afrikinis dramblys. Pas masajus

Nusileidus į Ngorongoro kraterį

Būnant Tanzanijoje, būtina aplankyti Ngorongorą. Šis krateris susiformavo maždaug prieš tris milijonus metų. Prieš tai jo vietoje stovėjo didelis ugnikalnis, kuris sprogus magmai įgriuvo ir jo vietoje atsivėrė didžiulė dauba. Dabar šis krateris – ne tik didžiausias Afrikos žemyne, bet ir visame pasaulyje. Jo plotas – 260 kvadratinių kilometrų, o skersmuo siekia net 20 kilometrų. Vietiniai šią vietą vadina „Afrikos rojumi“, nors pavadinimas reiškia tiesiog „didelė duobė“.

Mus Ngorongoras pasitiko smulkiu lietumi, bet kol nusileidome į kalderą (daubą), išsišvietė ir pasimėgavome kvapą gniaužiančiais vaizdais. Kalderoje ganėse kaimenės antilopių gnu, zebrų, impalų, buivolų, dramblių. Pamatėme pirmąsias gerves gražuolėles ir didžiuosius afrikinius einius – įspūdingo stoto paukščius.

Turo gidai Laimonas ir Milda Šniaukštos prie Ngorongoro kraterio

Kraterio ežeruose vaikštinėjo flamingai, mažieji bėgikai, kūdriniai tilvikai, krantiniai tilvikai, madagaskariniai kirlikai, rusvakrūčiai kirlikai, plaukiojo rožiniai ir rausvanugariai pelikanai, įvairių rūšių antys, tarp kurių išvydome ir afrikines bei raudonsnapes krykles. Piknikaujant prie ežero, kompaniją palaikė begemotai, garbanotieji pelikanai ir juodasis peslys, kuris vis taikėsi nugvelbti iš mūsų maistą.
 
Bet didžiausia šios dienos sėkmę buvo surasti besiganančius labai retus juoduosius raganosius. Jų pamatėme net penkis.
 
Kai pasiekėme Serengečio nacionalinį parką, pasitiko medžiuose besiilsintys žvėrių karaliai liūtai ir ant kopjės miegantis leopardas.

Juodasis raganosis ir antilopės gnu (Laimono Šniaukštos nuotraukos)

Prie Viktorijos ežero

Kitą dieną laukė ilgas apie 200 km kelias iki Viktorijos ežero. Kadangi po naktinės liūties keliai buvo gerokai pažliugę, važiuoti buvo nelengva. Vienoje vietoje nejuokais įklimpome. Gerai, kad greitai pasirodė kitas džipas ir mus išstūmė. Kad būtų saugiau, dar kurį laiką patraukė už troso, kol galiausiai galėjome saugiai važiuoti patys. Bet pernelyg nesijaudinome – rūpesčius atpirko mūsų kelionę lydintis striukauodegis gyvatėdis, nykštukinis sakalas, stručiai ir afrikiniai kiaurasnapiai gandrai.
 
Kai pasiekėme stovyklą ant Viktorijos ežero kranto, supratome, kad pakliuvome į tikrą rojų. Namelius ant polių supo vanduo, sodri žaluma ir šimtai paukščių. Aplink skraidė daugiau nei šešių skirtingų rūšių audėjai, pelkinės ir rojaus musinukės, nektarinijos, tulžiai, kregždės, garniai, čiurliai ir geniai, ant nudžiūvusio medžio meilinosi Fišerio agaporniai. Visas oras tiesiog skambėjo nuo giesmių.

Įplaukiant į Viktorijos ežerą (Laimono Šniaukštos nuotraukos)

Vyšnaite ant torto tapo vakarienė kavinėje-bokšte, nuo kurio atsivėrė įspūdinga ežero panorama. Skanavome ryte pagautą Nilo ešerį ir grožėjomės saulėlydžiu.
 
O ryte išplaukėme į Viktorijos ežero vandenis. Virš galvų nardė baltagurkliai bitininkai ir urvinės kregždės, tarp kurių pasitaikė išvysti ir vieną kitą mažąją urvinę kregždę, pakrantėse žvejojo malachitiniai ir margieji tulžiai, giedojo juodagalvė medšarkė, sargyboje stovėjo purpuriniai garniai, zujo Fišerio agaporniai ir daugybė audėjų.

Pilkagalvis halcionas. Prie Viktorijos ežero (Laimono ir Mildos Šniaukštų nuotraukos)

Savanų platybėse

Serengečio nacionaliniame parke praleidome visą dieną. Mūsų tikslas buvo susipažinti su parko plėšriosiomis katėmis, ypatingai norėjome pamatyti gepardus. Iš pradžių užduotis atrodė sudėtinga, po liūčių savanos žolė būna aukšta ir pastebėti kates ne taip lengva, bet mus ir čia lydėjo sėkmė.
 
Vos tik iš kitų gidų sužinojome, kad ne per seniausiai netoliese buvo stebėtas gepardas, greitai sukirtome pietus ir patraukėme į paieškas. Kai pasiekėme reikiamą vietą, gidai pranešė, kad gepardo, deja, nebėra, bet mes nenuleidome rankų. O tiksliau – akių. Po kelių minučių žvilgsnius patraukė vidury laukymės styrantis nuvirtęs sausuolis. Ant jo lyg niekur nieko tupėjo ir dairėsi net ne vienas, o du gepardai!

Gepardas (Laimono Šniaukštos nuotraukos)

Po kelių minučių gepardai nulipo nuo nuvirtusio medžio ir ėmė artintis prie mūsų džipo. Stebėjome juos sulaukę kvapą. Šie pražingsniavo visai čia pat ir patraukė pieva tolyn. Mes, žinoma, iš paskos.
 
Radome vietelę, kur ganėsi impalos, ir nusprendėme palaukti. Jeigu gepardai alkani, tuomet tikrai pasirodys antilopių pilnoje pievoje. Neklydome. Antilopės iškart pajuto pavojų ir pradėjo neramiai prunkšti. Atrodė, jau tuoj tapsime medžioklės liudininkais, bet plėšrūnus pamatė patarška ir ėmė garsiai rėkti. Medžioklė baigėsi nė neprasidėjusi.

Gepardai kuo ramiausiai sugulė į pavėsį po krūmais, o patarška ir toliau skelbė pavojų. Taip juos ir palikome.

Juodasparnis aksominis audėjas ir afrikinis didysis einis (Laimono Šniaukštos nuotraukos)

Pakeliui į Tarangirio parką

Paskutinės valandos Serengetyje neprailgo. Išvažinėjant iš parko nusišypsojo sėkmė stebėti servalą – dar vieną laukinę Tanzanijos katę. Šį plėšrūną labai sunku pamatyti. Būna, žmonės net į specialius naktinius safarius vyksta jo stebėti, o mums pasisekė sutikti ryte, vos keli metrai nuo visureigio.

Karvinė antilopė ir hiena (Laimono Šniaukštos nuotraukos)

Prieš atsisveikinant su Serengečio savanomis, žadą atėmė abiejuose kelio pusėse besiganančios antilopių gnu ir zebrų kaimenės. Kiek akys matė – vien gyvūnai. Iki pat horizonto driekėsi judanti ragų, juodai baltų dryžių ir kanopų jūra. Neeilinis vaizdas.
 
Visa tai matyti ir žinoti, kad šie žvėrys čia yra saugūs, gali niekieno nevaržomi gyventi ir migruoti, tiesiog žodžiais neapsakoma.

Smauglys ir naktinis safaris

Paskutinėmis kelionėmis dienomis lankėmės Tarangiro nacionaliniame parke. Skaičiuojama, kad čia gyvena viena didžiausių Afrikinių dramblių populiacijų. Bandos gali sudaryti net iki 300 individų. Tuo pačiu šioje vietoje auga didžiuliai baobabai, išskirtiniai šio parko augalijos elementai, ir vis dar galima sutikti labai retus juoduosius raganosius.

Liūtas (Laimono Šniaukštos nuotrauka)

Vos tik įriedėjome į parko erdves, mus iš karto pasitiko naujos paukščių rūšys: pilkieji blizgieji varnėnai, baltabruviniai audėjiniai žvirbliai, kelių rūšių varnėnai, nepaliniai, striukauodegiai ir stepiniai ereliai, kelių rūšių grifai, pilkieji pelėsakaliai, afrikinis linginis vanagas ir kiti. Vos spėjome dairytis ir fiksuoti.

Geltonkaklis frankolinas ir Dekeno tokas (Laimono Šnaiukštos nuotraukos)

Paskutinį kelionės vakarą norintys už papildomą kainą galėjo leistis į naktinį safarį. Tie, kas ryžosi, tikrai nenusivylė. Paukščių sąrašą papildėme vandeniniais storkulniais, kaip ir pirmąjį vakarą vėl išvydome afrikinį didįjį apuoką, o į žvėrių sąrašą įsirašėme tris genetas, dvi didžiaauses lapes, miškinę katę ir gražuolį leopardą.

Servalas ir afrikinis grifas (Laimono Šniaukštos nuotraukos)

O kitą rytą, prieš atsisveikindami su Tarangiro parku, prie pat stovyklavietės išvažiavimo pamatėme net penkias medžioti susiruošusias liūtes. Dar kartą įsitikinome, kad Tanzanijoje niekada negali žinoti, kas tavęs laukia už eilinio posūkio ar krūmo. Ši kerinti šalis dovanojo nuotykių iki pat paskutinės turo minutės.
 
Iš Tanzanijos sugrįžome pamatę daugiau nei 250 paukščių ir 37 žinduolių rūšis. Bet svarbiausia – begalę gražių prisiminimų, kurie dar ilgam neišdils iš atminties.

Atsisveikinant su Tarangiro parku