Biržų girią pasiekėme vakarėjant. Iki pagrindinio šio turo akcento – pelėdų paieškos – dar turėjome kelias valandas, nes reikėjo sulaukti sutemų, todėl galėjome daugiau dėmesio skirti kitiems paukščiams. Juolab kad Biržų giria dažnai pavadinama ne tik pelėdiškiausia, bet ir geniškiausia Lietuvoje.
Tuo įsitikinome vos tik įriedėję į girią. Prie mūsų iškart prisistatė pilkosios meletos ir leidosi būti apžiūrimos. Tiesa, pirma išgirdome jų balsus, primenančius žmogaus juoką, o tik paskui pamatėme pačius paukščius. Panašu, tai buvo porelė. Skraidė po kirtimą, vijojo viena kitą, o nusileidusios medžiuose kelis kartus sutrelendavo į sausą šaką.
Pilkoji meleta (Mindaugo Rinkevičiaus nuotrauka)
Stebint meletas, ausis pasiekė ir melodinga liepsnelės giesmė, už miško besileidžiančią saulę savo giesme lydėjo strazdas giesmininkas, jam švilpaudamas pritarė juodasis strazdas, o krūmynuose palei šlapius griovius vis pasigirsdavo karietaitės traškėjimas.
Girioje buvo pilna ne tik paukščių, bet ir kvapų. Stabtelėję prie girią kertančio upelio, pasigrožėjome jo šlaituose augančiais meškiniais česnakais. Šie aitriai kvepiantys augalai dar visai neseniai buvo išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos, bet žmonės ir toliau juos godžiai skina. Mes nusiskynę po mažą lapelį paragavome, pauostėme ir palikome krauti baltus žiedus.
Liepsnelė (Mindaugo Rinkevičiaus nuotrauka)
Prieš pat sutemstant prie vakarinių girios balsų prisijungė pilkosios gervės. Kažkur iš raistų ir šlapynių vis ataidėdavo jų klyksmai. Aukštai medžiuose jaunus pumpurus skabė ir tyliai švilpavo juodagalvės sniegenos. Virš galvos praskrido alksninukų būrelis. O saulei visiškai pasislėpus už medžių ir dar labiau sutemus, danguje pasirodė slankų patinėliai. Patinėlis praskrisdavo virš kirtavietės, kuriam laikui pradingdavo iš akiračio, o po kelių minučių vėl pasirodydavo – ta pačia trajektorija atgal. Tiek jo skrydžių, tiek duslaus „kvorrr kvorrr“ prisiklausėme į valias.
Dar po valandos mus apgaubė visiška tamsa. Atėjo laikas pabandyti išgirsti pelėdas. Įtempėme ausis ir ėmėme klausytis, gal kur nors glūdumoje suūbaus naminė pelėda. Deja, pirmos valandos praėjo be balsų. Tik perkūno oželis skraidė virš nakties apgaubtos pelkės ir leido vibruojantį mekenimą.
Genių darbas (Mindaugo Rinkevičiaus nuotrauka)
Toliau riedėdami girios keliais, pasiekėme stovyklavietę, kur užkūrėme laužą, pasistiprinome šilta vakariene ir, kol malkos virto žarijomis, dalinomės vakaro įspūdžiais. Laimė aptikti pelėdą nusišypsojo tik prieš pat vidurnaktį. Pagaliau išgirdome tolimą naminės pelėdos patinėlio ūbavimą. Negarsiai, tačiau gerai įsiklausę jį girdėjo net keli turo dalyviai. Ramiau atsipūtę, išriedėjome į viešbutį.
Kitos dienos rytą, numigę vos tris valandas, patraukėme atgal į girią. Šią dar gaubė tamsa, bet praėjus vos pusvalandžiui jau galėjome įžiūrėti medžių, krūmų ir vienas kito kontūrus. Gidas, ornitologas Saulis Skuja visiems prisakė klausytis žvirblinių pelėdų. Pirmosios saulėtekio valandos yra šių mažiausių Lietuvos pelėdų laikas. Ilgai laukti neteko: visai netoliese išgirdome švelnų šios vos už žvirblį didesnės pelėdos švilpavimą.
Biržų turo ornitostogautojai (Mindaugo Rinkevičiaus nuotrauka)
Labai greitai prie pelėdos prisijungė ir jos tylų balsą užgožė visa kariauna strazdų. Atrodė, kaip susitarę pradėjo giedoti tą pačią ryto minutę: vienas, antras, trečias. Visuose miško kampuose. Kartu su jais – lyg nebūtų per visą naktį miegojęs – toliau uodegos plunksnomis „mekeno“ perkūno oželis.
Sukirtę pusryčius ir toje pačioje stovyklavietėje pasiklausę rytinių naminės pelėdos ūbavimų, patraukėme į girios lopinėlį, išsaugojusį sengirės bruožų. Čia ne tik ieškojome pelėdų veiklos ženklų, pavyzdžiui, išvamų, bet ir artimiau susipažinome su grybais, kerpėmis ir augalais. Dalis jų – ypač reti.
Radybos sengirėje (Mindaugo Rinkevičiaus nuotrauka)
Iš arčiau apžiūrėjome į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą kerpę – plačiąją platužę, taip pat į nykstančių rūšių sąrašą įrašytą samaną – plunksninę pliusnę, pasigrožėjome grybo kelmučio hifais, išsišakojusiais po seną stuobrį, ir suradome vieną iš Lietuvos orchidėjų – lizduolę.
Žygiuodami po sengirės lopinėlį klausėmės kikilių, pilkųjų ir žaliųjų pečialindų, keršulių ir uldukų, didžiųjų margųjų genių trelių, po atšokusia eglės žieve aptikome pernykštį lipučio lizdą. O vienam iš ornitostogautojų, kuris atsiskyrė nuo grupės ir grįžo prie automobilių, nusišypsojo laimė pamatyti ir įamžinti uralinę pelėdą. Kaip pats pasakojo, ši kuo ramiausiai tupėjo ant nuvirtusio medžio, žvilgtelėjo į prašalaitį ir tik po kelių sekundžių tyliai nusklendė savo reikalais.
Uralinė pelėda (Mindaugo Rinkevičiaus nuotrauka)
Po įspūdžių girioje turą baigėme prie Širvėnos ežero, kur iš arčiau susipažinome su vandens paukščiais. Nendryne dumsėjo didysis baublys, gerklę laidė ežerinė nendrinukė, kelis kartus susirpė nendrinis žiogelis.
Ausuotasis kragas (Vytauto Valentinavičiaus nuotrauka)
Šalia kranto lizdą krovė ausuotieji kragai, plunksnas kedenosi laukiai, tolėliau plaukiojo į šiaurę migruojančios kuoduotosios antys, vandeniu slydo didžiosios antys, klykuolės ir gulbės nebylės, pakibęs virš nendrių grobio ieškojo nendrinės lingės patinas, ant medžių viršūnių ilsėjosi didieji kormoranai ir ką tik iš pietų kraštų sugrįžusios šelmeninės kregždės.
Turą baigėme popiet prie Biržų įžymybės – dar pakankamai šviežios karstinės įgriuvos, kuriomis šis kraštas ypač garsėja.
Laukio grožio procedūros (Vytauto Valentinavičiaus nuotrauka)