Spa 28, 2020

Modės

Modesto Bružo nuotrauka

Rugsėjo ir spalio mėnesiai – pats geriausias metas grožėtis rudeninės paukščių migracijos fenomenu. Pro Lietuvą šiuo laikotarpiu praskrenda šimtai milijonų sparnuočių, kurie po veisimosi sezono tolimoje šiaurėje skuba į savo žiemovietes pietuose. Ne paslaptis, jog Lietuvos geografinė padėtis itin dėkinga grožėtis šiuo reginiu, antai visoje Europoje yra vos keletas tokių taškų, kur sparnuočiai koncentruojasi taip gausiai. Todėl spalio viduryje (16-17d.) ir mes vykome į vieną įspūdingiausių mūsų turų  „Sparnuotas dangus – Ventės ragas ir Nemuno delta“.

122191955_4851991308174216_398342064967081260_o

Audronės Eidukaitės nuotrauka

   Ankstyvą šeštadienio rytą 16 ornitostogautojų iš Vilniaus ir Kauno pajudėjo Vakarų Lietuvos link. Sustojus degalinė Kaune mus nustebino pirmasis tądien, bet tikrai ne dažniausias Lietuvos paukštis – virš autostrados pietų kryptimi praskrido startsakalis. Saulei kiek pakilus aukščiau sustojome pasirąžyti ir apsidairyti pro žiūronus Raseinių žuvininkystės tvenkiniuose. Čia mus pasitiko staiga praskridęs jūrinis erelis ir būrys ančių, tarp kurių aptikome kuoduotąsias ir Eurazines cyples. Virš nuleistų tvenkinių ir aplinkiniuose laukuose skraidė šimtiniai pempių būriai bei kelios dešimtys dirvinių sėjikų. Per daug neužsibūdami Raseiniuose tęsėme kelionę pamario link. Nors kelis kartus pakelėse pamatyti paukščiai mus privertė sustoti ir jais pasigrožėti, tačiau jau po poros valandų žvelgėme į Kuršių nerijos kopas priešakyje ir skanavome savo pikniką su kava prie Drevernos apžvalgos bokšto. Pasistiprinę užkopėme į bokštą ir apsidairę išvydome didžiuosius baltuosius garnius, gulbes giesmininkes, ūsuotąsias zyles, rudagalves krykles bei nendryne šmirinėjančią jauną baltakaktę žąsį. Diena jau perkopė į antrąją pusę, o mūsų dienos plane dar buvo trys destinacijos, taigi judėjome pirmyn. Drevernos laukai mums padovanojo tundrinių ir baltakakčių žąsų būrį, dūminę raudonuodegę, beigi, dar vieną startsakalį, kuris šįsyk tupėjo laukuose ir visiems turo dalyviams suteikė galimybę pasigrožėti jo raibumu per monoklį.

122247540_4851988664841147_6240766515831650665_o

Pilkosios žąsys. Audronės Eidukaitės nuotrauka

   Kitas sustojimas – Kintų miškas. Čia aptikome mišrų smulkiųjų miško giesmininkų būrelį, kuriame išgirdome arba pamatėme bukutį, karietaitę, kuoduotąją ir pilkąją zyles, didįjį margąjį genį, nykštukus, liputį ir kt. Pasigrožėję rudeniniu mišku patraukėme į Kintų žuvininkystės tvenkinius, kuriuose telkėsi dumblą bei seklius vandenis mėgstantys sparnuočiai. Atidžiau apsižvalgę aptikome juodkrūčius bėgikus, jūrinius kirlikus, perkūno oželius, tulžį, urvines ir šaukštasnapes antis, plėšriąją medšarkę ir 4 jūrinius erelius, kuriais atsigrožėjome iki soties. Beišeinant priekyje mūsų ant krūmo nusileido ir 3 svečiai iš šiaurės – paprastieji čimčiakai. Jau temo, taigi skubėjome į savo viešbutį „Ventainė“, kur vakarieniaudami šiltoje kavinėje aptarėme dienos rezultatus.

122144200_4851989231507757_602738023900722706_o

Jūriniai ereliai. Audronės Eidukaitės nuotrauka. 

   Sekmadienį nuo ankstyvo ryto skubėjome į Ventės ragą, čia tikėjomės pasigrožėti rytine paukščių migraciją, tačiau staiga pakilęs vėjas ir stiprus lietus kiek sujaukė mūsų planus. Bet labai nenusiminėme nes čia mus pasitiko visuomet entuziastingas Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys, su kuriuo aplankėme paukščių gaudykles, išgirdome daug įdomybių apie paukščių migraciją ir žiedavimą, bei stebėjome į tinklus įkliuvusią aršią mėlynąją zylę bei ramiai žieduotojų laukiančią liepsnelę.

122190995_4851987738174573_6731129397034962957_o

Aukštumalos pelkė. Audronės Eidukaitės nuotrauka.

   Kol aplankėme žiedavimo stotyje įrengtą interaktyvų muziejų ir ekspoziciją oras pradėjo giedrėti, todėl dar atsinaujinę karštos kavos puodeliu tęsėme kelionę po Nemuno deltą. Netrukus išlindo saulė, o su ja suaktyvėjo ir paukščiai. Pievose prie Mingės kaimo stebėjome gausų pilkųjų žąsų būrį, kūltupį, jūrinius erelius, pievinius kalviukus. Prieš keliaujant Aukštumalos pelkės pažintiniu taku papiknikavome, o mums virš galvos kelis ratus pasuko greičiausias pasaulio gyvūnas – sakalas keleivis. Aukštumalos pelkė padovanojo ne tik puikius vaizdus, tačiau ir dar porą naujų sparnuočių rūšių – javinę lingę ir paukštvanagius. Tačiau labiausiai čia pradžiugino per pelkę žygiuojantys du raguoti briedžiai, kuriais grožėjomės iš apžvalgos bokštelio.

2Q7A7792

Javinė lingė. Vytauto Valentinavičiaus nuotrauka

  Vakaras artėja, važiuojam į Rusnę. Nusipirkę šviežios rūkytos žuvies keliavome skersai visą Rusnės salą, kur ant kiekvieno kampo ganėsi stirnų būreliai, keli mišrūs žąsų būriai, ant laidų tupėjo pietinis purplelis, o laukuose prie Uostadvario medžiojo jaunas vištvanagis.

122113850_4851988044841209_4239748432477219896_o

Briedis. Audronės Eidukaitės nuotrauka.

   Tamsa jau buvo čia pat, todėl dar kartą susižymėję visas matytas ir girdėtas paukščių rūšis patraukėme Vilniaus link. Iš viso per šį turą aptikome 78 paukščių rūšis.

2Q7A7835

Stirnos. Vytauto Valentinavičiaus nuotrauka.