Kaip atskirti, kur ūbauja naminė, o kur uralinė pelėda? Kaip švilpauja mažiausia iš visų žvirblinė pelėda? Kokius garsus leidžia pelėdų patelės? Kokie pagrindiniai genių skiriamieji požymiai? Kaip atpažinti genių rūšis iš tuoktuvinių „giesmių“ – trelių? Trečiąją pamoką mokiniai gilino žinias apie pelėdinius ir geninius paukščius bei palietė svarbią miškų aplinkosaugos temą – kokie yra Lietuvos miškų tipai, kokia jų apsaugos būklė, kas yra kertinės miško buveinės?
Šią pamoką vedė viena geriausių pelėdų ir gamtosaugos eksperčių Lietuvoje – dr. Gintarė Grašytė, o pamoka vyko Biržų girioje, kurioje pelėdų tankumas Lietuvoje yra didžiausias.
Išvyka į Biržų girią kol kas pareikalavo bene daugiausiai pastangų. Pirma, mokiniai turėjo išmokti orientuotis girioje pagal žemėlapius, kadangi joje nėra interneto ryšio. Antra, jie mokėsi klausytis ir fiksuoti pelėdų balsus pagal vadinamąjį trianguliacijos metodą. Trečia, praktinė dalis vyko mažomis grupelėmis. Jos turėjo pasklisti po skirtingus girios taškus ir ten praleisi kelias nakties valandas – visiškoje tamsoje ir tyloje.
Dr. Gintarės Grašytės paskaita apie pelėdas ir genius
Tačiau dar prieš išvykdami į girią visai nakčiai, mokiniai klausėsi teorinės paskaitos apie pelėdas ir genius. G. Grašytė pristatė pelėdinių paukščių išvaizdos, balsų, elgesio ir anatomijos ypatybes, išsamiai papasakojo apie skirtingų pelėdų rūšių buveines ir ekologines nišas, mokė atskirti genius pagal išvaizdą, treles ir kontaktinius balsus.
Tuo tarpu naktinė pelėdų žvalgyba girioje vyko dviem etapais. Pirmasis – nuo saulėlydžio iki vidurnakčio, antrasis – nuo ketvirtos valandos ryto iki pirmos valandos po saulėtekio. Mokiniams pavyko užfiksuoti ūbaujančius naminių pelėdų patinus, dalis vakare girdėjo švilpaujant žvirblines pelėdas, o paryčiais – trumpam prabylant uralinės pelėdos patelę.
Praktinė pelėdų stebėjimo dalis Biržų girioje (Gedimino Kuktos nuotraukos)
Biržų giria dovanojo susitikimų ne tik su pelėdomis. Tyliai leisdami laiką girioje, mokiniai išvydo ir barsuką, ir elnių, ir šernų su stirnomis. Tai buvo pažintis ne tik su pelėdomis, bet apskritai su pačia giria – kaip ji vakarais skamba nuo giesmių, kaip staiga, lyg pagal komandą, paukščiai nutyla, kaip stoja ramybės laikas, kaip artėjant rytui vienas po kito paukščiai bunda ir pradeda giedoti. Viską buvo galima patirti būnant čia ir dabar. Apsuptiems laukinės gamtos.
Ornimokiniai Biržų girioje (Gedimino Kuktos nuotraukos)
Antrąją pamokos dieną laukė pažintis su kertinėmis Biržų girios buveinėms ir skirtingais miškų tipais. Iš pradžių pasivaikščiojome po drėgną aliuvinį mišką ir susipažinome su čia augančiais medžiais, samanomis ir kitais organizmais. O vėliau traukėme į spygliuočių mišką – vadinamąją Vakarų taigos buveinę. Mokytoja supažindino su kiekvienos buveinės požymiais, čia sutinkamomis paukščių rūšimis, pasiklausėme genių ir kitų ryte aktyvių sparnuočių, o pamoką baigėme lapuočių miško aikštelėje – tarp aitraus meškinio česnako kvapo.
Po rytinio pasivaikščiojimo girioje sugrįžę į viešbutį visas žinias užtvirtinome teorinėje paskaitoje apie Lietuvos miškų aplinkosaugą.
Trečiosios pamokos pabaiga (Gedimino Kuktos nuotrauka)