Priešpaskutinį rugpjūčio savaitgalį – šeštadienį ir sekmadienį – keliavome po Vilniaus apylinkes ir stebėjome pirmuosius rudeninės paukščių migracijos ženklus. Aplankę kelias ornitologiniu požiūriu įdomias teritorijas šalia sostinės, pirmąją dieną grįžome pamatę ir išgirdę net 70, o antrąją dieną – 60 sparnuočių rūšių. Taigi – ką pavyko stebėti?
Paluknio pievų retenybės. Šioje ypatingoje vietoje, kurią kerta paukščių migracijos kelias, vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje būriuojasi nemažai pietų link traukiančių paukščių. Pirmąją dieną su ornitostogautojais pievų platybėse džiaugėmės gausiais migruojančių gervių ir pempių būriais, arimuose stebėjome besimaitinančius miško karvelius keršulius, girdėjome kleketuojančią juodają meletą ir krūmynuose čeksinčias paprastąsias medšarkes, o pakėlę akis į padangę, matėme šiuos plotus pamėgusį mažąjį erelį rėksnį ir sklandantį milžinišką jūrinį erelį. Iš retesnių paukščių pavyko aptikti šaukštasnapes antis, iš po kojų pakilo putpelės, miško link nuskrido į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas uldukas, o nedidelėse balutėse maitinosi raudonkojai tulikai ir tikučiai.
Tikutis Paluknio pievose
Antrąją dieną pievose mus pasitiko tirštas rūkas. Jis džiugino fotografuoti mėgstančius turo dalyvius, tačiau paukščių stebėjimui oras buvo netinkamas. Palaukti, kol rūkas prasisklaidys, patraukėme arčiau pamiškės, kur sutikome nemažai gyvybės. Ant elektros laidų tupinėjo pieviniai kalviukai ir geltonosios startos, ant takelio bėginėjo kūltupys, pamiškės krūmuose aidėjo liepsnelių ir karietaičių nerimastingi balsai, o miško glūdumoje švilpavo juodagalvės sniegenos.
Rūkui pagaliau prasisklaidžius, patraukėme atgal į pievas, kur čia pat prieš akis 500 keršulių būrį į padanges pakėlė medžiojantis pelėsakalis. Pievų balutėse vėl maklinėjo tikučiai ir pempės, tačiau pavyko pamatyti ir pirmąją dieną neregėtų retų rūšių – žaliakojį tuliką bei Lietuvoje sparčiai nykstantį paprastąjį griciuką.
Pempė ir paprastoji medšarkė
Rūdninkų girios garsai. Nors vasaros pabaigoje miškas nebeaidi nuo paukščių giesmių, tačiau pasivaikščioję kelias minutes ir gerai įtempę klausą, išgirdome nemažai sparnuočių, kurie tarpusavyje bendrauja kontaktiniais balsais. Eglių viršūnėse cypsėjo mažiausi, vos 5 gramus sveriantys Lietuvos paukščiai paprastieji nykštukai, sausą stuobrį kaleno vidutinis margasis genys, o netoliese sutraškėjo porelė amalinių strazdų, kurie yra didžiausi iš Lietuvoje perinčių strazdų. Su turo dalyviais išgirdome ir storasnapio sviliko caktelėjimą bei matėme pilkąsias musinukes – šios skraidė tarp eglių šakų ir apie migraciją į šiltesnius kraštus, regis, dar visai negalvojo.
Tvenkinių platybėse. Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinius visais metų laikais labai mėgsta vandens paukščiai, ypač įvairios ančių rūšys. Štai ir turo metu, keliaudami palei tvenkinius, stebėjome klykuoles, retąsias rudagalves ir pilkąsias antis bei, žinoma, būrius mums įprastų – didžiųjų – ančių.
Tvenkiniai bolavo nuo gulbių nebylių, pavienių gulbių giesmininkių, grakščiai braidančių didžiųjų baltųjų garnių ir juodavo nuo gausių laukių būrių ir didžiųjų kormoranų. Buvo verta bristi per žolių sąžalynus, kad išvystume ir gerai iš arti apžiūrėtume ant vandens „sustingusius“ mažuosius kragus.
O ten, kur telkiasi būriai vandens paukščių, visada pamatysi ir plėšrūnų. Pakėlę akis į dangų grožėjomės, kaip nagais susikimba jūriniai ereliai, pikiruoja skėtsakaliai, linguoja nendrinė lingė, grobio dairosi vištvanagis ir medžioja retoji javinė lingė.
Papio ežero įdomybės. Iš tvenkinių patraukėme Papio ežero link. Nors šis ežeras, telkšantis Papio ornitologiniame draustinyje, yra pakankamai seklus, tačiau abi turo dienas jis mus pasitiko gerokai patvinęs. Laimei, tai nesutrukdė stebėti paukščių rūšių, kurių nei tvenkiniuose, nei tuo labiau pievose dar nebuvome matę.
Stebėjome virš ežero skraidančias upines ir juodąsias žuvėdras, kurios pamažu patrauks piečiau ir, įveikusios tūkstančius kilometrų, pasieks net vakarines bei pietines Afrikos pakrantes. Kaip visada, triukšmą kėlė rudagalviai kirai, tarp kurių išvydome ir sidabrinių kirų bei retą svečią iš šiaurės mažąjį kirą. Nendrynuose be perstojo kvykė ilgasnapė vištelė, o ant bangelių suposi po visą ežerą išsibarstę ausuotieji kragai su jau paūgėjusiais jaunikliais.
Grįžtant namo į Vilnių ties Vingio parku išvydome ir būrelį čiurlių – šie vieni iš paskutiniųjų Lietuvoje užsilikusių šios rūšies paukščių simbolišai pabaigė mūsų ornitologinę kelionę po sostinės apylinkes.
Turų metu matėme / girdėjome:
Amalinis strazdas
Ausuotasis kragas
Baltoji kielė
Dagilis
Didysis baltasis garnys
Didysis kormoranas
Didysis margasis genys
Didžioji antis
Didžioji zylė
Dirvinis vieversys
Geltonoji starta
Gulbė giesmininkė
Gulbė nebylė
Ilgasnapė vištelė
Javinė lingė
Juodagalvė sniegena
Juodasis strazdas
Juodoji meleta
Jūrinis erelis
Karietaitė
Kaspijinis kiras
Kėkštas
Keršulis
Kranklys
Langinė kregždė
Laukys
Liepsnelė
Mažasis erelis rėksnys
Mažasis kiras
Mažasis kragas
Mėlynoji zylė
Naminis karvelis
Nendrinė lingė
Nendrinė starta
Paprastasis čivylis
Paprastasis kikilis
Paprastasis nykštukas
Paprastasis pelėsakalis
Paprastasis suopis
Paprastoji kiauliukė
Paprastoji klykuolė
Paprastoji medšarkė
Paprastoji pempė
Perkūno oželis
Pievinis kalviukas
Pilkasis garnys
Pilkoji antis
Pilkoji gervė
Pilkoji musinukė
Pilkoji pečialinda
Plėšrioji medšarkė
Putpelė
Raudonkojis tulikas
Rudagalvė antis
Rudagalvė kryklė
Rudagalvis kiras
Rudoji devynbalsė
Šaukštasnapė antis
Šelmeninė kregždė
Sidabrinis kiras
Skėtsakalis
Svilikas
Tikutis
Uldukas
Upinė žuvėdra
Urvinė kregždė
Varnėnas
Vidutinis margasis genys
Vištvanagis
Žaliukė