Turo apžvalga. Kokių paukščių dovanojo vasara Nemuno deltoje?

Nemuno delta įdomi visais metų laikais. Čia paukščių stebėjimo turus organizuojame ankstyvą pavasarį, kai pievas užlieja potvynis ir jose leidžiasi migruojantys vandens paukščiai. Sugrįžtame vėlyvą pavasarį, kai vanduo nuslūgsta, pievos sužaliuoja ir jose dūksta tūkstančiai tilvikų. Ir apsilankome rudenį, kai įpusėja paukščių migracija. Tačiau dar niekada netyrinėjome deltos vasarą. Iki šio birželio, kai paukščių entuziastus pakvietėme į naują turą „100 giesmių – vasara Nemuno deltoje“.

Kuo Nemuno delta įdomi vasaros pradžioje? Atsakymas paprastas: pievos žydi gražiausias žiedais, o paukščiai traukia skambiausias giesmes. Būtent šiuo metu deltoje galima pamatyti ir išgirsti paukščius, kurie pavasario viduryje dar nebūna sugrįžę. Pavyzdžiui, rečiausius Europos giesmininkus – meldines nendrinukes, taip pat raudongalves sniegenas, pilkąsias ir sodines startas bei pasidairyti tų, kurie pasirinko mūsų krašte perėti.

Meldinė nendrinukė

Prieš turą orų prognozės nedžiugino, žadėjo lietų, bet vos tik išriedėjome į kelią, išsišvietė saulė, kuri lydėjo mus beveik visą pirmąją dieną. Trumpo lietaus sulaukėme tik Rambyno regioniniame parke, bet jis nė kiek neišgąsdino. Priešingai, maloniai atgaivino.

Įdomybės prasidėjo dar nepasiekus pirmojo oficialaus turo taško – Panemunės pievų. Už Kauno mūsų dėmesį patraukė Lietuvos raudonosios knygos plėšrūnas mažasis erelis rėksnys. Jis nutūpė į medį šalia kelio ir leidosi apžiūrimas tiek su žiūronais, tiek pro monoklį. Stebint plėšrūną kompaniją mums palaikė netoliese čirškiančios juodosios zylės, virš laukų čirenantys dirviniai vieversiai, traškanti dūminė raudonuodegė ir visai šalimais lakstantis upinis kirlikas. Panašu, šis smėlio ir žvyro salelėje turėjo lizdą.

Upinis kirlikas (Gedimino Kuktos nuotrauka)

Pavažiavę už Jurbarko, bet dar neįsukę į pievas palei Nemuną, pasigrožėjome dar vienu retu plėšriuoju paukščiu – vapsvaėdžiu. Sklandė virš laukų ir, panašu, dairėsi, kur paskanauti vapsvų perais. 
 
Netoli Greičių kaimo leidomės į žygį geriau pažinti atviro kraštovaizdžio paukščių. Vos tik išlipę iš automobilių išgirdome ir pamatėme volunges, virš lengvo vėjelio siūbuojamų žydinčių pievų giedojo vieversiai, užsilipusios ant žolių be perstojo čepsėjo kiauliukės, caksėjimu pritarė pieviniai kalviukai, krūmuose greitakalbe tarškėjo karklinė nendrinukė, mokanti pamėgdžioti kitų paukščių balsus, o iš pievų tankmės vis atsklisdavo griežlės giesmė.

Panemunės pievos ties Greičiais (Gedimino Kuktos nuotrauka)

Pievose vėl išvydome ratus sukantį mažąjį erelį rėksnį. Šįkart su pele snape. Stebėjome nendrines linges, išgirdome retą pilkąją startą, o krūmynuose palei Nemuną – raibąją devynbalsę. Žygį po pievas baigėme prie žuvėdrų kolonijos. Jau ne pirmus metus nedidelėje iš Nemuno upės kyšančioje saloje gyvena upinės žuvėdros. Ne išimtis ir šie metai. Vienos žuvėdros dar šildė kiaušinius, o kitos jau maitino ką tik išsiritusius jauniklius.

Raudongalvė sniegena

Toliau patraukėme į Rambyno regioninį parką, kuris garsėja įspūdingais moreniniais kalvagūbriais, senvaginiais ežerais, užliejamomis pievomis ir senais miškais. Čia pasigrožėjome natūraliomis pievomis palei Nemuną, virš kurių pavyko išvysti medžiojančius ruduosius peslius, o pasiekę Šereiklaukio kaimą, leidomės į trumpą žydį šimtamečių medžių alėja, kuri veda iki senųjų Šereiklaukio dvaro kapinių – Koplyčkalnio.

Senoji Šereiklaukio dvaro alėja (Gedimino Kuktos nuotrauka)

Žygiuodami klausėmės juodagalvių ir sodinių devynbalsių, girdėjome, kaip čeksi didieji margieji geniai ir uoksuose nerimsta jų jaunikliai, kaip gieda žaliosios ir pilkosios pečialindos, kaip giesmeles traukia kikiliai, karietaitės, liepsnelės ir kontaktuoja bukučiai. Visgi didžiausiu netikėtumu tapo dvi Lietuvoje pakankamas retos giesmininkės. Iš pradžių išgirdome tankių miškų mėgėją margąją musinukę, o paėję kelis metrus užfiksavome ir šiaurinės pečialindos balsą.

Mažoji musinukė (Vlasto Opatovsky nuotrauka)

Gerokai popiet pasiekėme Nemuno deltos pradžią – Pagėgių savivaldybėje plytinčias pievas. Čia stabtelėjome prie dviejų senvaginės kilmės ežerėlių pasidairyti į vandens paukščius. Pirmiausiai dėmesį patraukė būriai juodųjų ir baltaskruosčių žuvėdrų. Pastarosios Lietuvoje pakankamai retos, todėl apsidžiaugėme įsirašę į bendrą užfiksuotų paukščių sąrašą. Ežerėliuose plaukiojo laukiai, rudagalvės kryklės, pilkosios antys, pakrantėse vaikštinėjo didieji baltieji garniai ir gaidukai, o virš ežerų ratus suko jūriniai ereliai.

Baltaskruostė žuvėdra (Mariaus Karlono nuotrauka)

Atsigaivinome trumpu lietumi ir toliau traukėme link Šilutės. Mūsų laukė vakarienė, bet iki jos dar norėjome patikrinti vieną tašką, kuriame šiemet buvo pastebėtos sodinės startos – reta paukščių rūšis mūsų krašte.
 
Sodinės startos mėgsta agrarinį kraštovaizdį su medžių alėjomis arba vidury laukų augančiais gojeliais. Bet kai nuvykome į tašką – nieko. Sodinės startos tylėjo, nė garselio. Pavaikščiojome alėja, pasiklausėme tik geltonųjų startų, tada susėdome į ekipažus ir jau ketinome traukti vakarienės. Tik staiga –  ėmė ir pragydo sodinės startos patinėlis. Iš pradžių užtraukė giesmelę, o po kelių skundžių ėmė leisti kontaktinį balsą. Atsidarėme ekipažų langus ir lėtai riedėdami keliu, dar kelias minutes pasiklausėme retenybės.

Sodinė starta

Po skanios vakarienės laukė vienas ryškiausių turo akcentų – kelionė į pievas pas meldines nendrinukes. Šiuo metu meldinės nendrinukės yra globaliai nykstanti rūšis. Jos gyvena tik 4 pasaulio šalyse. Lietuva – viena iš jų, todėl esame atsakingi už jos populiacijos išsaugojimą. 

Oras pažinčiai su meldinėmis nendrinukėmis, nepaisant prognozių, pasitaikė puikus. Kai pasiekėme reikiamą lokaciją, už miško jau leidosi saulė, pievas užliejo auksinė šviesa ir netrukus išgirdome, kaip abipus takelių, užsilipę ant viksvų, pragydo net keturi meldinių nendrinukių patinėliai. Vieną pavyko puikiai pamatyti – pasistatėme monoklį ir kelias minutes visi grožėjomės jo vakariniu pasirodymu.

Meldinė nendrinukė

Bet pievose giedojo ne tik meldinės nendrinukės. Joms kompaniją palaikė paprastosios kiauliukės, griežlės, putpelės, vakariniam skrydžiui pakilo ir mekeno perkūno oželiai, medžiojo pievinės lingės ir savo teritorijas skelbė dirviniai vieversiai. Buvo į ką pasižiūrėti ir ko pasiklausyti.

Antrąją turo dieną pradėjome Kintų prieplaukoje, vėliau patraukėme į Sausgalvių pievas ir Žalgirių mišką, popiet naršėme Rusnės salos pievas, o turą baigėme plaukdami laivu po Nemuno deltos upes, kanalus ir užutekius.

Kintų prieplaukoje (Gedimino Kuktos nuotraukos)

Ši diena dovanojo ne vieną smagų susitikimą su sparnuotomis retenybėmis. Ryte, kylant saulei, Kintų prieplaukoje sutikome tamsųjį tilviką, ūsuotąsias zyles, nendrinius žiogelius, ežerines nendrinukes, juodąsias žuvėdras, ruduosius peslius ir jūrinius erelius.
 
Vykdami iki Sausgalvius trumpam sustojome susipažinti su kukučiu, o pasiekę Sausgalvius leidomės stebėti pievų sparnuočių. Pavasariais takelis palei pievas būna apsemtas – nei praeisi, nei pravažiuosi, bet dabar vandens nebuvo nė lašo, o iš abiejų pusių sodriai žaliavo smilgos ir viksvos. Stebėjome, kaip pievose bėginėjo jau ūgtelėję pempiukai, o juos iš oro atidžiai prižiūri suaugėliai, kaip iš žolynų kyla ir „tju tju tju“ kartoja raudonkojai tulikai, kaip pirmyn atgal skraidžioja geltonosios kielės ir į medžioklę išsiruošia pievinė lingė.

Rudasis peslys

Žalgirių miške į paukščių sąrašą įsirašėme dar vieną pamatytą plėšriųjų paukščių rūšį – skėtsakalį. Prie Bevardžio upelio išvydome retuosius paprastuosius griciukus, vieną kertinių deltos rūšių. O išplaukę laivu į deltos platybes, mėgavomės nuostabiais vaizdais ir klausėmės gido Mariaus istorijų apie didžiuosius kormoranus ir jų reikšmę ekosistemai. Plaukiant žvilgsnius traukė juodosios ir baltaskruostės žuvėdros, įvairūs kirai, didieji baltieji garniai, gulbės nebylės, net kelių rūšių antys, jūriniai ereliai, o iš nendrynų vis atsklisdavo ežerinių nendrinukių ir raudongalvių sniegenų balsai.

Naują turą baigėme iš viso užfiksavę net 117 paukščių rūšių. Paskutinis į sąrašą suspėjo „įšokti“ juodasis peslys. Jį išvydome jau išvažiavę iš Šilutės. Paukštis švystelėjo šalikelėje palei kažkieno sodybą ir staigiai plumptelėjo į žolę prie obels. Matyt, kažką skanaus pasigavo.

Turo akimirka (Gedimino Kuktos nuotrauka)