Kas yra atviras kraštovaizdis? Kaip atrodo natūralios pievos? Kokie paukščiai jose gyvena? Kodėl blogai monokultūros? Kaip žemės ūkis veikia aplinką, o kartu ir biologinę įvairovę? Šie svarbūs klausimai tapo penktosios pamokos tema. Šįkart jį vyko Panemunių regioniniame parke, garsėjančiame išlikusiomis daugiau ar mažiau natūraliomis pievomis. Pamoką vedė biologinės įvairovės ir gamtosaugos specialistas, Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) mokslininkas Gintaras Riauba.
Pamoką pradėjome pievose prie Skirsnemunės. Jos nėra visai natūralios, jose dar likę vykdytos ūkinės veiklos požymių, tačiau iš įvairių elementų susidedantis šios vietos kraštovaizdis lemia nemažą pievų paukščių įvairovę.
Kaip žinia, pievų paukščiais yra geri slapukai, jie prisitaikę būti nepastebimi ilgoje žolėje, todėl lengviausia juos pažinti iš giesmių, o išgirdus ir atpažinus giesmę bei žinant to paukščio elgseną, įmanoma jį ir pamatyti.
Ornimokiniai Panemunės pievose (Samantos Glemžienės nuotrauka)
Skirsnemunėje pažindinomės su dažniausiomis pievų rūšimis. Danguje klykavo pempės, ciksėjo pieviniai kalviukai, čireno vieversiai, ant aukštesnių žolių stiebų suposi ir čepsėjo kiauliukės, čiulbėjo geltonosios startos, krūmynuose joms antrino raudongalvės sniegenos, lakštingalos, juodagalvės, pilkosios ir sodinės devynbalsės.
Šlapesnėje lauko vietoje užaugęs nendrynas padovanojo susitikimus su didžiąja krakšle ir nendrine linge, Nemuno pakrantėje pasigrožėjome vaikštinėjančiomis mažosiomis žuvėdromis ir jūršarkėmis, o labiausiai visus pradžiugino virš pievų praskridęs retas juodasis gandras.
Prie Nemuno (Samantos Glemžienės nuotrauka)
Iš pievų traukėme pasistiprinti į jaukų Šilinės bistro ant aukšto šlaito greta Panemunės pilies, kur mus pasitiko volungės ir savo švilpavimais trumpam atitraukė dėmesį nuo tuščių pilvų.
Po pietų susėdome teorinei paskaitai, kurios metu mokėmės, kas yra tas vadinamasis atviras kraštovaizdis ir natūralios pievos, kokios paukščių rūšis pievose gyvena, kokią žalą joms daro monokultūros bei apskritai intensyvi žemdirbystė bei kodėl per pastaruosius dešimtmečius Europoje įprastų paukščių rūšių mažėja katastrofiškai?
Dirvinis vieversys – vienai sparčiausiai nykstančių pievų paukščių (Samantos Glemžienės nuotrauka)
Išklausę mokytojo Gintaro paskaitos, prieš saulėlydį išsiruošėme į praktinę dalį – vakarinį pasivaikščiojimą Nemuno pakrantės pievose. Žygiuodami pievų takeliais klausėmės, kaip viena kitą perrėkdamos griežė griežlės, čiulbėjo lakštingalos, sirpė žiogeliai ir čiulbėjo kiauliukės. Įspūdžiams nesutrukdė net uodų spiečius, zvimbiančių virš galvų, o ypatinga patirtis laukė jau visiškai sutemus – būtent tada virš mūsų ėmė skraidyti šikšnosparniai. Trumpai susipažinome su skirtingomis šikšnosparnių rūšimis, jų atpažinimo ir stebėjimo būdais.
Mokytojas Gintaras Riauba (Samantos Glemžienės nuotrauka)
Antrąją dieną pradėjome kitapus Nemuno – kaimelyje pavadinimu Kaimelis. Gyvenvietėse, jų kapinaitėse prisitaikę gyventi kiti atviro kraštovaizdžio paukščiai: naminiai žvirbliai, karklažvirbliai, čivyliai, paprastosios ir dūminės raudonuodegės, svilikėliai, pietiniai purpleliai, žaliukės, mažosios ir margasparnės musinukės, be perstojo zujantys varnėnai. Visi lizduose ir inkiluose jau augino jauniklius ir be perstojo plušėjo ieškodami maisto.
Pievose (Samantos Glemžienės nuotrauka)
O vyšnaite ant torto tapo didžiulė natūrali panemunių pieva, kurioje antrąją dieną praleidome keletą valandų. Čia ne tik paukščių, bet ir augalų gausa. Galėjome savo akimi patirti, ką reiškia žydinčios, kvepiančios ir žmogaus rankos nepaliestos pievos. Pieva padovanojo ir retų paukščių – ilgai grožėjomės raibąja devynbalse, stebėjome virš galvų lakstančias volunges, gegutes, aukštai danguje patruliuojantį vapsvaėdį, medžiojantį pelėsakalį, Kranto slaite įsikūrusias urvines kregždes, paprastąsias medšarkes ir ant augalų viršūnių besisupančias kiauliukes.
Pievos prieš akis, pievos plaukuose (Samantos Glemžienės nuotrauka)
Kelionė panemunių vieškeliais padovanojo ir susitikimą su ypač spalvingais pievų paukščiais, kurie yra vieni geriausių šiltėjančio klimato indikatorių. Prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą užklysdavo vos vienas kitas bitinininkas, o dabar jie mūsų šalyje peri kasmet.
Po pamokos pievose grįžome išvarginti saulės, aplipę dulkėmis ir žiedadulkėmis, bet gerokai giliau susipažinę su paslaptingu pievų pasauliu ir čia tarpstančia bioįvairove.
Penktos pamokos pabaiga (Dainos Aleksandravičienės nuotrauka)