Turo apžvalga. Kosta Rika: egzotiški žvėrys, ant rankų tupiantys kolibriai ir gražiausio pasaulio paukščio paieškos

Viena egzotiškiausių šalių, kurioje organizuojame laukinės gamtos stebėjimo turus, kuriuos vadiname ornitostogomis, neabejotinai yra Kosta Rika. Šis Centrinės Amerikos perlas yra didžiausio biologinės įvairovės tankumo šalis pasaulyje. Skaičiuojama, kad joje galima sutikti net 5 proc. visos planetos biologinės įvairovės. Sunku tuo patikėti, bet keliaudami po šalį su grupe lietuvių tuo greitai įsitikinome patys.
 
Kelionė truko net penkiolika dienų, todėl viską detaliai papasakoti būtų tiesiog neįmanoma. Todėl išskyrėme kelias, bet toli gražu ne vieninteles ryškiausias akimirkas. Jei svajojate ir jūs patirti spalvų, garsų ir kvapų pilnas laukines atogrąžas, tą padaryti galėsite 2027 metų kovo 4-18 dienomis. Jau renkame naują entuziastų grupę.

Atogrąžų džiunglės

Kur pažiūrėsi – vien paukščiai

Natūralu, kad pirmosiomis dienomis viskas buvo nauja, įdomu ir traukia akį. Kiekvieną spalvą, garsą, aromatą tiesiog gerte gėrėme į save. Kur tik sustosi, pasisuksi ar prisėsi pavalgyti – aplink vien spalvingi egzotiški paukščiai. Didelį įspūdį padarė specialios lesyklos ir girdyklos paukščiams, kurias turi kone kiekvienas viešbutis ir restoranas.
 
Viskas labai paprasta – pakanka į lesyklas pridėti bananų, papajų, arbūzų ir kitų vaisių, ir labai greitai čia pasirodo būriai įdomiausių rūšių. Sustoję prie pirmosios tokios lesyklos, per kelias minutes užfiksavome apie 10 rūšių, o dienos pabaigoje sąraše jau turėjome net 40 skirtingų paukščių rūšių. Iš įdomiausių sparnuočių matėme rudagalves oropendulas, didžiąsias pitangas, Grėjau strazdus, žalianūgares eufonijas, kelių rūšių tanagras.

Turo akimirkos

Juokinga, kad prisėdę papietauti, net pamiršome, kad reikia pavalgyti ir pasistiprinti. Tiesiog norėjosi ir toliau leisti laiką prie lesyklų ir stebėti, kokios dar įdomybės pasirodys prieš akis.
 
Pirmosios dienos vakare dar laukė naktinis žygis po sutemų gaubiamas tropines džiungles. Tai buvo tikras naktinių garsų koncertas. Pagrindiniai atlikėjai buvo įvairių rūšių cikados, medvarlės (išvydome net 10 skirtingų rūšių), naktiniai paukščiai. Mus lydėjęs gidas parodė Kosta Rikos įžymybę – raudonakę medvarlę, dėl kurios į šią šalį atvažiuoja būriai gamtos turistų, praskleidęs lapus davė pažiūrėti į tarantulą, kurio patys tikrai nebūtume pastebėję, ir atkreipė dėmesį į medžiuose tūnantį tinginį.

Laguna del Lagarto pasaulis

Viena gražiausių lodžijų, kuriose buvome apsistoję, vadinosi Laguna del Lagarto. Šiaurinėje Kosta Rikos dalyje, toli nuo miestų, esanti lodžija išsiskiria tuo, jog yra apsupta vaizdingų kalvų ir saugomų atogrąžų miškų. Čia praleidome net tris dienas.
 
Iš pradžių tyrinėjome lodžijos apylinkes, o vieną dieną skyrėme kelionei laivu po San Carloso upę. Nuostabu tai, jog nereikėjo leistis į ilgus žygius ir sukarti daugybę kilometrų, kad sutiktum  įdomiausių paukščių. Užteko pasivaikščioti lodžijos teritorijoje ir paukščiai patys pasirodė. Visiškai nebaikštūs, pripratę prie žmonių.

Plačiasnapis elektronas ir pilkauodegis trogonas

Čia išvydome pirmuosius tukanus (net 4 rūšis), visai šalia mūsų vaikščiojo didieji kraksai, skraidė dviejų rūšių aros – ekvadorinė ir raudonoji, šlapesnėse vietose stoviniavo žalsvieji ibiai, virš galvų ratus suko gražuoliai karališkieji grifai, o kompaniją jiems palaikė varniniai ir kalakutiniai grifai. Ir viskas net neišėjus iš lodžijos teritorijos!

Karališkasis grifas ir turkinis momotas

Didžiausia staigmena tapo pelėdų stebėjimas. Lodžijoje išvydome vieną įspūdingiausių Kosta Rikos sutemų paukščių – keršąją pelėdą (Strix nigrolineata). Ši pelėda išsiskiria juodai baltu raibu krūtinės raštu ir oranžiniai geltonu snapu. Dienomis ji dažniausiai ilsisi tankioje medžių lajoje, o naktimis tyliai sklando tarp atogrąžų medžių ir tyko grobio – smulkių žinduolių, paukščių ir varliagyvių. O kita mums pasirodžiusi pelėda buvo mūsų žvirblinės pelėdos giminaitė – Centrinės Amerikos žvirblinė pelėda. Maža, bet drąsi, aktyvi ir sumani pelėdikė. Ji pakaušyje turi „netikras akis“, kuriomis klaidina plėšrūnus, sudarydama įspūdį, kad stebi aplinką iš visų pusių ir viską mato.

O štai kelionė San Carloso upe dovanojo susitikimus su pirmaisiais didžiaisias ropliais – amerikiniu krokodilu ir jo giminaičiu kaimanu, bei tulžiais – net kelių rūšių žaliaisiais ir keršaisiais tulžiais.

Keršoji pelėda

Arenalio ugnikalnio apylinkėse

Keliaujant po Kosta Riką būtina pamatyti Arenalio ugnikalnį. Jei ne į jį užkopti, tai bent pasivaikščioti jo papėdėse ar apsilankyti jo vardo nacionaliniame parke. Ką mes ir padarėme.  
 
Pažintį su Arenalio parku pradėjome keliaudami kabančiais Mistico parko tiltais. Šis parkas, įsikūręs 600 metrų virš jūros lygio, suteikia išskirtinę galimybę pasigrožėti atogrąžų miškų ekosistemomis, kurios gyvuoja aukštai medžiuose. Įspūdingi augalai, spalvingi giesmininkai, besikarstančios beždžionės – viską matėme žygiuodami judančiais tiltais, nereikėjo net užversti galvos į viršų, visos grožybės atsivėrė prieš akis.

Prie Arenalio ugnikalnio

Spalvingi paukščiai elektronai, vorinės beždžionės, medžiuose besiilsintys tinginiai, akiniuotoji neotropinė pelėda – tai tik labai maža dalis Arenalio parko įdomybių, kurias pavyko pamatyti per dvi čia praleistas dienas. O bene didžiausiu atradimu tapo slapukė meksikinė skruzdėda. Ją išvydome besikeberojančią į medį.
 
Pamatėme ir patį vulkaną. Prieš mūsų akis jis atsivėrė, kai lankėmės Arenalio observatorijos teritorijoje, įstabioje vietoje, nuo kurios žvilgsniui atsiveria slėnis, gražūs šlaitai ir tvenkinys su salomis apačioje. Čia ne tik grožėjomės lengvais debesimis aptrauktu ugnikalniu (vaizdas mistiškas!), bet ir stebėjome daugiau nei 30 skirtingų paukščių rūšių.

Vandens paukščių karalystė

Nėra geresnės vietos Kosta Rikoje pažinti vandens paukščius nei Caño Negro laukinės gamtos parkas. Tai – viena didžiausių šios šalies šlapynių. Šis įspūdingas miškų, pelkių ir pievų kompleksas įrašytas į pasaulio šlapynes saugančią Ramsaro konvenciją. O geriausias būdas patirti šį laukinį vandenų pasaulį – tai leistis į turą laivu Rio Frio upe.

Akiniuotoji neotropinė pelėda ir lėlys (turo akimirkos)

Po šlapynes, įlankas ir pelkėtų vietų prieigas plaukiojome motorine valtimi. Planavome užtrukti apie dvi valandas, bet buvo taip įdomu, jog Caño Negro šlapynių tyrinėjimams paskyrėme beveik keturias valandas. Matėme pilkakaklius tigrinius, ibinius, trispalvius, mažuosius žydruosius, snieginius garnius, baltuosius ir ruduosius ibius, amerikinius gandrėnus, geltonkakles žakanas, žabiru, įvairių rūšių tulžių.  Pavyko išvysti net medyje tupintį lėlį.

Rūšimis turtingų šlapynių netrūko ir prie lodžijos. Išėję pasivaikščioti po pelkėtas vandens telkinių pakrantes sutikome rausvąsias girnoves, sultonvištes, suopį žuvininką, erelį žuvininką, kuoduotąsias ir gelsvagalves karakaras.

Rausvoji girnovė

Kolibriai ir kvecalis

Paskutinės dienos dovanojo susitikimus su vienais kertinių Kosta Rikos paukščių – nenuoramomis kolibriais ir įspūdingais kvecaliais. Pastaruosius sparnuočius dauguma ornitologų vadina gražiausiais pasaulio paukščiais. Jie išsiskiria ne tik ryškiomis spalvomis ir ilgomis uodegos plunksnomis, bet ir paslaptingu būdu. Juos pamatyti savo akimis – tai lyg surasti Gralio taurę. Apie tai svajoja ne vienas paukščių entuziastas.

Bet pradėkime nuo kolibrių. Juos sutikome Batsu soduose netoli „Alma del Albor“ kavinės. Ši kavinė kolibrius ir prižiūri: įrengia jiems girdyklas ir pasirūpina augalais, kurie krauna nektaro pilnus žiedus. Šioje vietoje, sakėme, užtruksime po valandėlę, o prabuvome net tris valandas. Kolibriai buvo visai nebaikštūs. Tūpė ant mūsų rankų, telefonų, pečių ir galvų. Dalis net kovojo tarpusavyje, kuris pirmiau atsitūps ant ištiesto delno. Turėjome į valias laiko į juos gerai įsižiūrėti. Iš viso suskaičiavome net 9 kolibrių rūšis.

Kvecalis (Vilijos Uldinskaitės nuotrauka) ir jo laukimas

O štai kvecalis iš pradžių nesiteikė mums pasirodyti. Jo ieškojome net keliose vietose.
 
Norint pamatyti šį nepaprastai atrodantį paukštį, reikėjo pakilti į beveik dviejų kilometrų aukštį. Jie mėgsta kalnuotus regionius su vadinamaisiais debesų miškais, kur temperatūra žemesnė ir būna pakankamai vėsu net dienos metu. Kvecalio paieška nėra paprasta. Jie gyvena uoksuose arba drėvėse, o aktyvūs būna tik saulei tekant ir leidžiantis.

Vakaras džiunglėse (Vilijos Uldinskaitės nuotrauka) ir gidas gamtininkas Žydrūnas Preikša

Prie pirmosios kvecalio lokacijos – drėvėto medžio – pralaukėme kelias valandas, tačiau patinėlis (jis ryškesnis nei patelė) nepasirodė. Pasitenkinome tik ilgomis jo uodegos plunksnomis, išlindusiomis iš drėvės, kurioje šis, pasirodo, šildė kiaušinius.
 
Sėkmė šypsojosi kitoje vietoje. Iš pradžių išgirdome patino balsą, o tuomet lėtai ir tyliai sėlindami pagaliau išvydome ir patį kvecalį. Sunku būtų ginčytis – tai tikrai buvo vienas egzotiškiausių kelionėje matytų paukščių.
 
Neįtikėtina, kad šis paukštis išlaiko net kelis vietinius kaimus. Jo pamatyti atvažiuoja šimtai paukščių entuziastų iš viso pasaulio, specialiai jiems čia pastatyti viešbučiai ir nakvynės namai, restoranai ir kavinės. Tai dar vienas įrodymas, kad atsakingai vykdomas ornitologinis turizmas ne tik prisideda prie vietinės biologinės įvairovės klestėjimo, nes dalis lėšų vėliau skiriama kvezalio apsaugai, bet ir padeda išsilaikyti vietinėms bendruomenėms.