Stebėti virš sutemų gaubiamos aukštapelkės medžiojančias balines pelėdas. Klausytis rečiausios Europos giesmininkės meldinės nendrinukės. Išvysti mėlyngurklę. Žygiuoti briedžių ir vilkų takais. Prigulti pievoje laukiant didžiojo erelio rėksnio. Tai tik maža dalis potyrių ir įsimintinų akimirkų, kurias patyrėme Biebžos nacionaliniame parke – didžiausiame kaimyninėje Lenkijoje. Kaip sako gamtininkas Eugenijus Drobelis, šis slėnis plyti jotvingių žemėje, kurią mes, lietuviai, pažįstame vis dar per mažai.
Dvi dienas po Biebžos (Bebros) upės slėnio šlapynes ornitostogautojus lydėjo du mūsų gidai – Antanas Petraška ir Oliwier Myka, bičiulis iš Lenkijos, šią teritoriją žinantis kone atmintinai, bei žygių laukinėje gamtoje entuziastas Simonas Kiela, kuris mums padėjo su logistika.
Kelionę pradėjome Osoveco kaimelio apylinkėse, čia įrengtame pažintiniame take palei Bebros upę. Ilgai laukti nereikėjo, kad įsitikintume šios ypatingos vietos sparnuočių įvairove. Mus iškart pasitiko ilgasnapės vištelės žvygčiojimai, didžiosios krakšlės chara-kir-kir-kir, ežerinės nendrinukės plepėjimas, nendrinių lingių skrydžiai, visa galybė ankstyvųjų pečialindų ir devynbalsių, virš galvų medžiojantis skėtsakalis, remezos (aptikome ir jų lizdą-kojinę) bei jau minėtoji mėlyngurklė.
Remezos lizdas (Valdemaro Dzengo nuotrauka)
O kadangi apetitas kyla bevalgant, po pirmųjų paukštinėjimų netoli Osoveco skubiai patraukėme į vakarinį Biebžos slėnio kraštą, kur paukščių galybė nustebino net ir daug mačiusius turo dalyvius. Atvykę pasistiprinome pikniku ir, paklausę gido Oliwierio patarimo, nusimetėme žygio batus ir pakeitėme juos guminiais batais. Mūsų laukė užlietos pievos.
Brendame per užlietas pievas (Ąžuolo Bagdono nuotrauka)
Keliaujant pievų taku vietomis buvo tiek vandens, kad reikėjo atidžiai statyti kojas, jei nenorėjome jų prisemti. O ten, kur vanduo, ten ir būriai paukščių. Iš pievų tolybių atsklido paprastojo griciuko griciu-griciu-griciu. Po kelių akimirkų pamatėme ir patį tilviką, pasidabinusį ryškiai oranžiniu tuoktuvių apdaru. Čia išvydome baltasparnes ir baltaskruostes žuvėdras, kurias Lietuvoje sutiksi pakankamai retai. O jei ir sutiksi, tikrai ne tokiais kiekiais, kokius stebėjome virš užlietų Biebžos pievų. Pulkai grakščių žuvėdrų šaudė pirmyn atgal, smiginėjo į vandenį, gaudė grobį ir be perstojo karksėjo skrrr-skrrr.
Baltaskruostės žuvėdros (Ąžuolo Bagdono nuotrauka)
Šlapynėse buvo pilna antelių. Plaukiojo eurazinės cyplės, smailiauodegės antys, šaukštasnapės antys, dryžgalvės kryklės ir kuoduotosios antys. Išvydome ir gražuolius juodakaklius narus – taip pat pakankamai retus mūsų krašte. Daug džiaugsmo suteikė pilkųjų žąsų šeimyna su žąsiukais. Iš nendrynų atsklido didžiojo baublio balsas. Netoliese žoles į statomą lizdą tempė nendrinė vištelė. Sodrioje žolėje maisto ieškojo tikučiai, gaidukai, tamsieji tilvikai, raudonkojai ir žaliakojai tulikai. Virš galvų nusklendė didelis būrys pilkųjų gervių. Ir, žinoma, visus besiturškiančius ir besimaitinančius prižiūrėjo jūriniai ereliai.
Gaidukų būrys (Valdemaro Dzengo nuotrauka)
Keliaudami į paskutinį pirmos dienos tašką – Długa Luka pažintinį taką – dar stabtelėjome šlapynėse prie Mšichų kaimelio. Neveltui. Šios mums padovanojo susitikimą su juoduoju gandru.
O Długa Luka pasiekėme jau vakarėjant. Mūsų tikslas buvo išgirsti ir, jei labai pasiseks, pamatyti meldinę nendrinukę, vieną iš šios vietos įžymybių. Tai mažas, į ežerinę nendrinukę panašus paukštelis, kuris Europoje sparčiai nyksta. Šiuo metu gyvena vos keturiose žemyno šalyse: Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Meldinė nendrinukė (Mariaus Karlono nuotrauka)
Vos įžengę į taką, išgirdome perkūno oželius. Vieną jų, tupintį už kelių metų neaukštoje žolėje, pavyko pamatyti ir pro monoklį. Tako gale susirinko nemažai paukščių entuziastų. Dalis buvo vietinių lenkų, dalis britų ir net islandai. Draugiškai susispietę pradėjome dairytis balinių pelėdų. Sėkmė lydėjo ir šįkart. Toli virš pelkės berželių pasirodė vienas paukštis. Lėtai plasnodamas ieškojo sau vakarienės. Po kelių minučių prie jo prisijungė kita balinė pelėda ir abu paukščiai padovanojo mums nuostabų reginį – tuoktuvių skrydžius.
Be balinių pelėdų virš pelkės teikėsi pasirodyti ir pievinės lingės patinėlis, o saulei beveik pasislėpus už horizonto, pragydo ir lauktoji meldinė nendrinukė. Daliai ornitostogautojų ją pavyko ir pamatyti.
Pievinės lingės patinas (Ąžuolo Bagdono nuotrauka)
Jau visiškai sutemus vaizdingu miško keliu grįžome į viešbutį ir nuskubėjome ilsėtis, nes prieš akis laukė dar viena diena jotvingių žemėje. Ši prasidėjo apie 5 val. ryte, žygiuojant briedžių ir vilkų takais. Tiesa, pastarųjų nepamatėme, tik jų pėdsakus ir „dovanėles“ ant tako, bet paukščių netrūko. Išgirdome aštrų ir skambų medžiojamojo fazano balsą, į valias prisižiūrėjome į tuoktuves keliančius perkūno oželius, pasiklausėme ankstyvųjų pečialindų, geltonųjų startų, rudųjų devynbalsių.
Po rytinio žygio laukė pusryčiai, o vėliau – didžiųjų kuolingų paieškos prie Suchovolos kaimo. Šios laukė mūsų lyg užsakytos. Viena praskrido virš pievos, o kita vaikštinėjo aukštoje žolėje, tik galva ir ilgas snapas matėsi. Šioje vietoje pavyko pamatyti ir kūltupį.
Didžioji kuolinga (Dalios Račkauskaitės nuotrauka)
Bet kokia Biebža be briedžių! Jau galvojome, kad jų išvysti nepavyks, bet kitoje lokacijoje pamatėme ir šiuos galiūnus. Tiesa, labai toli, vos įžiūrimus, bet dalyviai juos sutiko su dideliu džiaugsmu. Prieš juos nublanko net retosios geltongalvės kielės, kurių šioje vietoje buvome stabtelėję pažiūrėti.
Geltongalvė kielė (Dalios Račkauskaitės nuotrauka)
Pietų pikniką surengėme pievose, virš kurių mėgsta sklandyti didžieji ereliai rėksniai, kurie šįkart, deja, jie nesiteikė pasirodyti. Turą baigėme nuostabaus grožio Brzeziny Kapickie miške, žygiuodami pažintiniu taku palei kanalą, apaugusį drėgmę mėgstančiais senais juodalksniais, paparčiais, geltonaisiais vilkdalgiais, žiedus kraunančiomis baltašaknėmis.
Maloniai pavargę ir pilni įspūdžių iš jotvingių žemės iškeliavome jau vakarėjant, sąskaitoje turėdami 109 paukščių rūšis ir begales įspūdžių. Tai, ką čia trumpai aprašėme, buvo tik dalis jų. Tikimės į šį ypatingą gamtos kampelį grįžti ir kitąmet. Ne vieni, o su smalsiais gamtos tyrinėtojais iš Lietuvos.