Šių metų pavasario sezoną atidarėme Punios šile – viename seniausių ir vertingiausių Lietuvos miškų. Čia su skirtingomis ornitostogautojų grupėmis lankėmės net tris kartus – kovo 26, kovo 27 ir balandžio 2 dienomis. Mūsų tikslas buvo pamatyti sengirę tuomet, kai pradeda čiulbėti pirmieji paukščiai, kai medžiai ima sproginti pumpurus, kai pražysta pirmosios žibuoklės, o iš po samanų pasirodo pavasariniai grybai – austriškosios plačiataurės, bobausiai ir kiti.
Po išskirtinį gamtos lopinėlį dalyvius skirtingomis dienomis lydėjo trys mūsų gidai ornitologai – Albertas, Antanas ir Renatas, kuris ne vienerius metus dirba Nemuno kilpų regioniniame parke ir Punios šilą žino kaip savo penkis pirštus.
Visos trys dienos pasitaikė vėjuotos, tačiau nuotaikos tai nesugadino. Žygiavome šilo takeliais ir šlaitais, ne kartą kelią buvo pastoję išvirtę medžiai, teko peršokti ir vieną kitą griovį bei upelį – tokia ta sengirė! Čia nuvirtę medžiai ne tvarkomi, o paliekami, tampa namais daugeliui rūšių: nuo vabalų iki grybų, nuo samanų iki kerpių. Vaikščiodami po sengire galėjome pasigrožėti pražydusiais nuodingaisiais žalčialunkiais, radome pirmųjų žibuoklių ir galvas jau kėlė baltažiedės plukės.
Žygis Punios šlaitais
Netruko ir paukščių. Sustoję klausėmės, kaip tuoktuvių treles laido – t.y. snapu į sausą medį kalena – didieji ir mažieji margieji geniai. Tolumoje girdėjome klykaujančias jų giminaites juodąsias meletas ir vidutinį margąjį genį. Daliai dalyvių pavyko išvysti ir baltnugario genio nugarą bei išgirsti jo riksmą. Šie geniai ypač mėgsta senus lapuočių ir mišrius miškus.
Aktyvūs buvo ir strazdai, čiulbėjo neseniai iš šiltesnių kraštų grįžę kikiliai, triukšmą kėlė nenuoramos zylės. Šių būryje išvydome ir Lietuvoje dar ne itin dažną baltabruvį nykštuką – jis gražiai papozavo, parodydamas ryškų baltą antakį.
Įdienojus prisėdome atsipūsti Nemuno pakrantėje. Čia virš vandens sklandė jūrinis erelis, pralėkė kaspijinis kiras, pirmyn atgal, visai palei vandens paviršių, skraidė klykuolės ir didieji dančiasnapiai. Šie jau netrukus ims dairytis jiems iškeltų specialių inkilų arba uoksų ir natūralių drevių.
Baltnugaris genys (Renato Jakaičio nuotrauka)
Antrąją dieną – kovo 27-ąją – buvau vėsiau, tačiau vėjas ramesnis, todėl buvo patogiau klausytis miško garsų. Virš galvos gageno žąsų virtinės, iš miško glūdumo atsklido gervių trimitai, plyšavo strazdai – giesmininkas, juodasis ir amalinis. Pusė dienos praleidę Punios šile, vakarop nuvykome pasidairyti prie Žuvinto. Čia, nuo vėjo pasislėpę apžvalgos bokštelyje, stebėjome gausius būrius vandens paukščių – kuoduotąsias antis, klykuoles, eurazines cyples, gulbes giesmininkes ir gulbes nebyles, net kelias žąsų rūšis – ir mokinomės juos visus atpažinti.
Trečiąją dieną – balandžio 2-ąją – dalyvius po šilą lydėjo ornitologas Antanas Petraška. Žygiuodami po sengirę aplankėme kunigaikščių alėją, kur auga kelis šimtus metų menantys ąžuolai, stabtelėjome prie partizanų bunkerio. Pakeliui klausėmės, kaip gieda strazdai, kaip čirškia kelios zylių rūšys ir aukštai eglėse švilpauja bukučiai, aktyviai ieškantys drėvių ir uoksų savo lizdui.
Bukutis
Žygiuodami girdėjome ir genius, turėjome progos apžiūrėti jų iškaltus uoksus ir vietas, kur jie maitinasi, savotiškas virtuves su daug išgliaudytų kankorėžių ant žemės. Gidas Antanas dalyviams parodė ir pelėdų išvamas bei plačiau papasakojo apie šių paslaptingų šilo paukščių mitybą ir elgesį.
Popiet kaip ir su antrąja grupe leidomės į paukščių paiešką Žuvinte. Iš bokštelio stebėjome ančių būrius – didžiąsias, kuoduotąsias, rudagalves ir šaukštasnapes antis, klykuoles, eurazines cyples, dryžgalves ir rudagalves krykles, šalia ančių plaukiojo pilkosios ir baltakaktės žąsys. Pavažiavę toliau nuo ežero, ties Aleknonimis ir Žuvintų kaimu, užlietose pievose, aptikome pempių ir gaidukų. Šie impozantiški paukščiai jau pasidabinę tuoktuvių apdarais ir greitai kels peštynes dėl patelių.
Kitą kartą į Punios šilą grįšime jau pavasariui įsibėgėjus, kai miškas skambės nuo dar daugiau sugrįžusių paukščių, takai ir šlaitai jau bus pražydę įvairiausiais žiedais, o virš galvų šlamės šimtamečiai ąžuolai ir storakamienės liepos.