Ne, margučių Žuvinte neridenome ir iš trobos į trobą su velykinėmis vaišėmis nekeliavome. Antrąją Velykų dieną ornitostogautojus pakvietėme kitokiai pramogai – paukščių stebėjimo turui po apylinkes, kurios migracijų metu tampa saugiu prieglobsčiu iš pietų į tolimąją šiaurę migruojantiems sparnuočiams.
Kaip ir kasmet, šį turą atidarėme ežero pašonėje plytinčiame Buktos miške, kuris garsėja savo skroblynu, čia augančiomis gebenėmis, nuvirtusiais ir natūraliai pūvančiais medžiais, kurie tampa prieglobsčiu daugeliui mikroorganizmų, o pavasariais – įstabiu ankstyvųjų žiedų kilimu.
Ryto saulės nutviekstame miške po nakties skleidėsi baltažiedės ir geltonžiedės plukės, akį traukė violetine ir rožine spalva pasidabinusios plautės bei alyvinės spalvos paprastieji rūteniai. Visi šie augalai vadinami efemeroidais – jie žydi trumpai, kol dar medžiai nesulapoja ir miško paklotė gauna pakankamai saulės spindulių.
Miške buvome pasveikinti ir paukščių. Vos tik žengėme į pažintinį taką, krūmynais nusirito juodojo strazdo aliarmas, pažeme be perstojo traškėjo antras pagal mažumą Lietuvos paukštis karietaitė, tolėliau, ant šakos, melodingai švilpavo strazdas giesmininkas ir lyg prisuktas giedojo kikilio patinėlis. Visus pavyko iš arčiau apžiūrėti pro žiūronus. Turo dalyvius supažindome ir su miško karveliu keršuliu bei jo retesniu giminaičiu ulduku, kuris kelis kartus suburkavo miško glūdumoje.
Keršulis ir kikilis
Iš Buktos miško mūsų keliai suko Žaltyčio link. Šis ežeras – svarbi poilsio ir maisto stotelė migruojantiems vandens paukščiams. Dar nepasiekę ežero pakrantės, jau pastebėjome, kaip virš ežero jūrinis erelis pabaidė žąsų būrį, kuris apsuko kelis ratus virš vandens ir nusileido į dirbamus laukus. Išlipę ir pasistatę monoklius, ežero vandenis apžiūrėjome atidžiau. Ant bangelių suposi eurazinės cyplės, kuoduotuosios, rudagalvės ir pilkosios antys, gulbės nebylės, didieji kormoranai, vienas prieš kitą staipėsi ir vandenį kojomis plakė tuoktuves keliantys ausuotieji kragai.
Ežerą supančiuose nendrynuose viena kitą vijojo nendrinės startos, karkluose čiulbėjo geltonosios startos, trumpam pavyko išgirsti didįjį baublį, skrydyje pakibusios medžiojo nendrinės lingės, o virš laukų sklandė paprastasis suopis ir pratisai čireno žemės grumstelis – dirvinis vieversys.
Žuvinto apžvalgos bokštelyje
Dar geriau su vandens paukščiais susipažinome nuvykę prie Žuvinto. Čia apžiūrėjome rezervato direkcijoje esančią ekspoziciją, užlipome ant stogo pasidairyti į apylinkes iš aukščiau, o vėliau apsistojome apžvalgos bokštelyje pažintinio tako gale. Žuvinto pakrantėje pavyko pamatyti pilkųjų žąsų porelę – vienintelę Lietuvoje perinčią žąsų rūšį. Ir ne vieną, o jau su žąsiukais. Tolėliau nuo žąsų, ištiesę kaklus, stovėjo didieji baltieji garniai, triukšmą kėlė rudagalviai kirai, plaukiojo šaukštasnapės antys ir salelėse bėginėjo pempės.
Šalia direkcijos pastato esančiose sodybose švilpavo varnėnai, lizdą tvarkėsi baltasis gandras, zujo naminiai žvirbliai ir lyg senas radijas traškėjo ir gergždė dūminė raudonuodegė – bene ilgiausiai, iki pat spalio pabaigos mūsų krašte giedantis paukštis.
Gaidukas ir pilkosios žąsys
Kita ir paskutinė turo stotelė buvo Amalvo ežero polderis arba, kitaip tariant, užliejamos pievos. Ši teritorija balandžio mėnesį tampa ramiu prieglobsčiu ne tik vandens paukščiams, bet ir nemažiems tilvikų būriams. Juos pavyko sutikti ir turo metu. Virš sodriai žaliuoti pradedančių pievų pirmyn atgal siuvo gaidukų pulkeliai, pavyko išgirsti žaliakojo tuliko balsą.
Netrūko čia ir ančių. Vandens pilnose pievose, lyg kokiame ežere, plaukiojo smailiauodegės, šaukštasnapės, pilkosios, didžiosios antys. Sargyboje stovėjo pilkieji ir baltieji garniai bei vaikštinėjo pilkosios gervės. Pastarosioms Žuvintas svarbus ne tik perėjimo metu, bet ir atėjus rudeniui, kai dideliais būriais į Žuvintą leidžiasi ramiai pernakvoti. Šio įspūdingo reginio – vakarinio gervių grįžimo į Žuvintą nakvoti – keliausime pamatyti rugsėjį. O kol kas – dar pavasaris, geriausias metas džiaugtis gamta.