Pavasario sezoną atidarėme turu, kurio metu dalyviams ne tik parodėme, kaip atrodo potvynio užlietos Nemuno deltos pievos, bet ir patyrėme vandens jėgą. Riedant pamario keliukais, ne kartą teko sustoti, apsisukti ir ieškoti kito išvažiavimo, nes vandens buvo tiek, jog riedėti pirmyn reiškė rizikuoti sušlapti. Ar net blogiau. Tačiau kai virš galvos sklandė jūriniai ereliai, šlapynėse vaikštinėjo didžiosios kuolingos ir maitinosi gaidukai, tokie iššūkiai – buvo nebuvo.
Kelionę pradėjome Pagėgių apylinkėse, kurias drąsiai būtų galima vadinti lietuviškomis savanomis. Kur akys mato, vien lygumos, kurias pavasarį užlieja patvinęs Nemunas. Stabtelėję pasigrožėjome gausiais žąsų būriais, įvairiomis antimis, paukščius akylai stebinčiais, o kartais juos staiga atakuojančiais jūriniais ereliais ir atokiau nuo kitų grakščiai vaikštinėjančia pilkųjų gervių porele.
Tūkstantiniai žąsų būriai (Mariaus Karlono nuotrauka)
Ilgai neužsibuvome. Prieš akis laukė dar visa diena ir ne ką mažiau įdomūs pamario gamtos kampeliai. Vienas tokių – senvaginis Senrusnės ežeras, kuris pievose telkšo lyg oazė. Čia labiausiai visus pradžiugino krante vaikštinėjančios jūršarkės – sėjikinių būrio paukščiai, kurių spalva, kaip išduoda pavadinimas, lyg šarkų: juodai balta. Tik oranžinis snapas ir raudonos kojos visai ne šarkiškos.
Lietuviška savana (Samantos Glemžienės nuotrauka)
Važiuojant iš Pagėgių, visai netoli Šilutės, sustabdė minėtasis potvynis. Vanduo buvo apsėmęs kelią. Teko apsigręžti ir ieškoti kito. Kaip kokioje stebuklinėje pasakoje – ištrūkti iš apsemtų pievų pavyko tik iš trečio karto, radus sausesnį žvyrkelį. Visgi ilgesni nei buvo planuota pasivažinėjimai niekam neprailgo. Sustoję šalikelėje dar pasidairėme į ilgasnapes didžiąsias kuolingas, pamatėme pirmuosius tądien gaidukus, išgirdome raudonkojo tuliko liuliavimą ir nedrąsų nendrinės startos balsą.
Baltakaktės žąsys (Mariaus Karlono nuotrauka)
Ištrūkę iš potvynio žemės, patraukėme į Sausgalvius. Tačiau pastarieji mus pasitiko ne ką sausesni. Čia – šį kartą mūsų laimei – vis dar laikėsi potvynio vanduo, todėl galėjome į valias prisižiūrėti į migruojančius vandens paukščius. Dar neprivažiavus šio kaimo, visiems žadą atėmė net 18 jūrinių erelių vienoje vietoje. Jauni ir seni paukščiai sutūpę sausesnėse vietose, panašu, skanavo žuvimis. O Sausgalvių pievose akis ganėme į tundrines ir pilkąsias žasis, eurazines cyples, dryžgalves krykles, smailiauodeges, kuoduotąsias ir šaukštasnapes antis.
Jūrinis erelis (Mariaus Karlono nuotrauka)
Kitoje stotelėje – Rusnės saloje – pamatėme ne tik dar daugiau paukščių, bet ir fotografą Marių Čepulį. Šis stabtelėjo pasigrožėti į saloje įsikūrusią baltųjų garnių koloniją. Šie grakštūs paukščiai jau buvo pradėję krauti lizdus ir dar plikuose, nesulapojusiuose medžiuose atrodė kaip balti angelai.
Apsukę ratuką Rusnėje, pasižiūrėję į baltakaktes žąsis, pasiklausę vieversių ir išgirdę nendrėse didįjį baublį, patraukėme vakarienės ir poilsio.
Saulėlydis Rusnės saloje (Mariaus Karlono nuotrauka)
Ryškiausi antros dienos įspūdžiai? Žinoma, saulės pasitikimas Aukštumalos pelkėje ir didžiausia staigmena tapę dirvinių sėjikų tuoktuvių balsai. Seniau šie šiaurinių platumų paukščiai aukštapelkėje perėdavo, tačiau paskutiniaisias metais buvo pradingę. Ornitologai nuogąstavo, kad jie pasitraukė iš Aukštumalos, apleido jiems kažkada tikusią, bet po pažintinio tako nutiesimo nebe miela tapusią vietą. Šiemet, panašu, sėjikai vėl perės.
Aukštumalos aukštapelkės geltonoji starta (Samantos Glemžienės nuotrauka)
Kitos įsimintinos akimirkos – pulkelis retų paprastųjų griciukų Mingės pievose prie Krokų lankos ežero, migruojantys baltabruviai strazdai ir medžiojantis pelėsakalis prie Sakučių, grobį dorojantis vištvanagis Alkos polderyje ir ten pat matyti balti kaip sniegas mažieji dančiasnapiai.
O štai iki Tulkiaragės stebėjimo bokštelio nebenuvažiavome. Potvynis dar vis demonstravo savo jėgą. Vanduo buvo apsėmęs keliukus, išgraužęs duobes ir prinešęs purvo. Važiuoti buvo pavojinga. Todėl išlipome Šyšos pievose, pasidairėme į sparnus ilsinančias gulbes, antis ir žąsis, iš arčiau apžiūrėjome pievinį kalviuką ir, sutūpę į drėgną pernykštę žolę, suskaičiavome, kiek iš viso rūšių pamatėme ir išgirdome per dvi turo dienas.
Nei daug, nei mažai – visas 83!
Prie Bevardžio upelio Rusnės saloje (Mariaus Karlono nuotrauka)
Užfiksuotų paukščių rūšių sąrašas:
1. Gulbė nebylė
2. Gulbė giesmininkė
3. Tundrinė žąsis
4. Baltakaktė žąsis
5. Pilkoji žąsis
6. Baltaskruostė berniklė
7. Eurazinė cyplė
8. Pilkoji antis
9. Rudagalvė kryklė
10. Didžioji antis
11. Smailiauodegė antis
12. Dryžagalvė kryklė
13. Šaukštasnapė antis
14. Kuoduotoji antis
15. Klykuolė
16. Mažasis dančiasnapis
17. Didysis dančiasnapis
18. Ausuotasis kragas
19. Didysis kormoranas
20. Didysis baublys
21. Didysis baltasis garnys
22. Pilkasis garnys
23. Baltasis gandras
24. Jūrinis erelis
25. Vištvanagis
26. Paukštvanagis
27. Paprastasis suopis
28. Paprastasis pelėsakalis
29. Laukys
30. Pilkoji gervė
31. Jūršarkė
32. Dirvinis sėjikas
33. Paprastoji pempė
34. Gaidukas
35. Perkūno oželis
36. Paprastasis griciukas
37. Didžioji kuolinga
38. Raudonkojis tulikas
39. Rudagalvis kiras
40. Paprastasis kiras
41. Balnuotasis kiras
42. Uolinis karvelis
43. Uldukas
44. Keršulis
45. Tulžys
46. Didysis margasis genys
47. Vidutinis margasis genys
48. Dirvinis vieversys
49. Pievinis kalviukas
50. Baltoji kielė
51. Karietaitė
52. Paprastasis erškėtvžvirblis
53. Liepsnelė
54. Dūminė raudonuodegė
55. Juodasis strazdas
56. Smilginis strazdas
57. Strazdas giesmininkas
58. Baltabruvis strazdas
59. Amalinis strazdas
60. Ankstyvoji pečialinda
61. Ilgauodegė zylė
62. Šiaurinė pilkoji zylė
63. Mėlynoji zylė
64. Didžioji zylė
65. Bukutis
66. Plėšrioji medšarkė
67. Kėkštas
68. Šarka
69. Kuosa
70. Kovas
71. Pilkoji varna
72. Kranklys
73. Paprastasis varnėnas
74. Naminis žvirblis
75. Paprastasis kikilus
76. Žaliukė
77. Dagilis
78. Alksninukas
79. Juodagalvė sniegena
80. Svilikas
81. Geltonoji starta
82. Nendrinė starta
83. Sidabrinis kiras