Gamtosauga – vienas iš pagrindinių Ornitostogų tikslų! Šiais laikais vyksta žūtbūtinė kova tarp žmogaus ir gamtos, kuri suprato, kad žmogus nėra jos draugas ir gamtos draugija jam reikalinga tik tiek, kiek iš jos gali gauti naudos sau. Mes nenorime būti vieni iš tokių žmonių, todėl kaip kompensaciją gamtai už jos teikiamus neišdildomus įpūdžius mums ir mūsų bendrakeleiviams nusprendėme, nuo kiekvieno mūsų organizuojamo turo 10% skirti gamtos apsaugai. Kitaip sakant, jei jūs nutariate ornitostogauti kartu mumis, 10% nuo jūsų sumokėtos turo kainos keliaus gamtos apsaugai. O ta apsauga bus labai įvairi. Priklausomai nuo jūsų aktyvumo kelsime sau tikslus, kuriems kaupsime lėšas. Paukščių apsauga betarpiškai susijusi su jų perimviečių apsauga ir tų buveinių būkle. Pavyzdžiui tetervinai savo tuoktuves rengia atviruose laukuose, durpynuose, buvusiuose kariniuose poligonuose, tačiau laikui bėgant tose teritorijose vyksta natūrali sukcesija, kurios metu tos buveinės apauga krūmais ir šie reti vištiniai paukščiai išnyksta. Kitas pavyzdys – tilvikiniai paukščiai. Šiems ilgakojams šlapynių dumblinėtojams reikalingos šlapios, ganomos pievos, kurių pastaraisiais metais Lietuvoje lieka vis mažiau. Gyvulininkystė tapo nebepelninga, todėl daugelis ūkininkų renkasi žemdirbystę, kurios metu suariamos natūralios pievos, užsėjami dideli plotai javų ir nupurškiami pesticidais. Tokios teritorijos gamtininkų vadinamos ekologinėmis dykumomis, nes jose beveik nebelieka gyvybės. Todėl vienintelis kelias – vis dar išlikusias tilvikinių paukščių pamėgtas pievas išpirkti ir jose, su vietinių ūkių pagalba, taikyti gamtai draugišką ūkininkavimą arba vėlyvą šienavimą.

Ne paslaptis, kad gamtinių problemų apstu ir miškuose. Antai vertingi, natūralūs, įvairiarūšiai ir įvairiaamžiai medynai pasmerkiami iškirtimui, kai į juos žvelgiama tik per ekonominę prizmę. Sunku tokias gamtos oazes apsaugoti jei jos savininkas negirdi ir nemato jose tarpstančios gamtos unikalumo. Todėl dažniausiai vienintelis kelias išsaugoti – išpirkti kad ir nedidelius miško lopinėlius ir leisti juose gamtai tvarkytis pačiai. Kas žino, gal su jūsų dideliu palaikymu mes visi kartu sugebėsim suformuoti mažų sengirių tinklą išsidėsčiusį visoje šalyje. Ar mums pavyks? Nežinom. Tačiau bandykim!

2019-2020 metų tikslas

Pirmiesiems metams grandiozinių planų nenusimatom, tačiau kartais ir nedidelės pastangos nukreiptos į tikslingą teritoriją gali padaryti teigiamus pokyčius. Todėl 2019-2020 metų žiemą planuojame tvarkyti Čepkelių gamtinio rezervato pašonėje esantį Katros upės botaninį-zoologinį draustinį. Žymiausio Lietuvos gamtininko prof. Tado Ivanausko išvaikščiotas ir numylėtas Katros upės slėnis šiandieną jau nebeatrodo taip kaip prieš 100 metų. Tuomet jame ir gretimose Dubičių šlapiose pievose veisėsi aibė retų tilvikinių paukščių, tokių kaip griciukai, stulgiai, raudonkojai tulikai, gaidukai. Vėliau, sugriuvus ant vienos gražiausių Pietų Lietuvos upių – Ūlos – pastatytai užtvankai, ši srauni upė prasigriaužė ir pasigrobė dalį Katros upės baseino. Prie slėnio išsausėjimo reikšmingai prisidėjo ir sovietmečiu Dubičių šlapiose pievose vykdyta melioracija. Šiandien Katros upė unikali Lietuvoje, kadangi ji teka į abi puses! Iš Čepkelių raisto besiveržiantis vanduo ties Katros kaimu pradeda tekėti į vakarus ir į rytus, kai tuo tarpu dar prieš šimtą metų šio fenomeno nebuvo ir dabartinio Katros botaninio-zoologinio draustinio vietoje slūgsojo platus pelkėtas slėnis. Netekęs dalies vandens, slėnis netruko apaugti krūmais, medžiais ir nendrynais. Tik ties Paramėlio kaimu liko didesnė atvira aikštelė, kuri dar ir šiandien svarbi čia tarpstantiems retiems augalams ir gyvūnams. Balandžio – birželio mėnesiais slėnio pievose girdimas nenutrūkstantis perkūno oželių mekenimas, švygždų švilpčiojimai, ilgasnapių vištelių žvygčiojimai, pavienių tetervinų burbuliavimas, kuriam nuolatos paslaptingu ūkimu ir kreksėjimu pritaria retos varlės – raudonpilvės kūmutės ir medvarlės. Virš slėnio vakarais medžioja retosios balinės pelėdos, o vieną kartą stebėtas ir kitas itin retas Lietuvoje sparnuotis – oželis nykštukas. Dar prieš 10 metų šioje pievoje buvo girdėti ir stulgiai, tačiau pastaraisiais metais jų nebeaptinkama. Birželio mėnesį botaninis-zoologinis draustinis džiugina ir botanikų akis – čia sutinkama nemaža retų augalų įvairovė, kurių bene gražiausi – lietuviškomis orchidėjomis vadinamos gegūnės.

   Tačiau ši, slaptinga ir unikali teritorija reikalauja pastovios priežiūros, kurią jau eilę metų vykdo Lietuvos ornitologų draugija ir Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai. Šiuo metu botaninio – zoologinio draustinio būklė vėl pradėjo prastėti – atviri plotai užauga nendrynais ir krūmokšniais, kurių vengia anksčiau minėti retieji paukščiai ir augalai. Todėl jau šią žiemą iš pirmųjų surinktų lėšų planuojame organizuoti talką ir bendromis jėgomis išpjauti nendrynus bei krūmokšnius, taip padovanojant retiems sparnuočiams vėl tinkamą buveinę veistis ir klestėti šiame Lietuvos – Baltarusijos pasienyje. Darom kartu?

Ūla prie Karaviškių kaimo. Mariaus Karlono nuotrauka

Urogallus fb

Tikutis (Tringa glareola) MK - Čepkeliams