Atsakingas požiūris į gamtą, tvarus santykis su aplinka, rūpinimasis bioįvairovės išsaugojimu turėtų būti neatsiejamu šiuolaikinio žmogaus bruožu ir siekiamybe. Mes visi per ilgai gyvenome gamtos sąskaita – laikas sustoti, įsisąmoninti klaidas, o tada keisti požiūrį, elgesį ir įpročius. Visa tai suprasdami, nuo pat „Ornitostogų“ pradžios tvirtai žinojome – gamtosauga bus svarbi ir mūsų veiklos dalis. Todėl kaip kompensaciją gamtai už jos teikiamus nepamirštamus įspūdžius, nuo kiekvieno mūsų organizuojamo turo 5 proc. skirsime gamtos, o dar konkrečiau – paukščių apsaugai.
 
Kadangi paukščių apsauga yra neatsiejama nuo buveinių, kuriose jie peri ir gyvena, apsaugos, jos ir bus mūsų dėmesio centre. Ką reiškia „buveinių apsauga“?

Pavyzdžiui, tilvikiniams paukščiams (griciukams, raudonkojams tulikams, tikučiams, pempėms ir kt.) reikalingos šlapios, ganomos pievos, kurių pastaraisiais metais Lietuvoje lieka vis mažiau. Gyvulininkystė tapo nebepelninga, todėl daugelis ūkininkų renkasi žemdirbystę. Vadinasi, paukščiams tinkamas natūralias pievas suaria, didelius plotus užsėja javais ir nupurškia pesticidais. Tokios teritorijos gamtininkų vadinamos ekologinėmis dykumomis, nes jose beveik nebelieka gyvybės. Kaip tokias pievas išsaugoti? Vienas iš būdų – pievas išpirkti ir su vietinių ūkių pagalba taikyti gamtai draugišką ūkininkavimą arba vėlyvą šienavimą. Kitas būdas – tariantis su apleistų pievų savininkais, jas prižiūrėti taip, jog ir toliau grįžtų perėti nykstantys paukščiai.

Kūdrinis tilvikas ir tikutis

Kitas pavyzdys – tetervinai. Jie savo tuoktuves rengia atviruose laukuose, durpynuose, buvusiuose kariniuose poligonuose, tačiau laikui bėgant tose teritorijose vyksta natūrali sukcesija, kurios metu tos buveinės apauga krūmais ir šie reti vištiniai paukščiai išnyksta. Būtina tokias vietas prižiūrėti – kasmet išpjauti medelius ir krūmus.
 
Gamtinių problemų apstu ir miškuose. Antai vertingi, natūralūs, įvairiarūšiai ir įvairiaamžiai medynai pasmerkiami iškirtimui, kai į juos žvelgiama tik per ekonominę prizmę. Sunku tokias gamtos oazes apsaugoti, jei jų savininkai negirdi ir nemato jose tarpstančios gamtos unikalumo. Norint jas išsaugoti, reikia išpirkti kad ir nedidelius miško lopinėlius ir leisti juose gamtai tvarkytis pačiai.

Tetervinai ir kurtinys

Paukščiams svarbių vietų, reikalaujančių kasmetinės gamtininkų priežiūros, Lietuvoje yra išties nemažai, tačiau mes apsisprendėme visą mūsų dėmesį ir jėgas skirti 2 ornitologiniu požiūriu itin vertingoms teritorijoms. Juolab kad gamtosauga yra kompleksinis ir laiko reikalaujantis procesas – pokyčiai neįvyksta per savaitę, mėnesį ar pusmetį. Norint, kad gamtosaugos darbai duotų realios naudos, į sparnuočiams svarbias vietas būtina sugrįžti ir jas prižiūrėti kasmet arba kas antrus metus. Tą ir žadame daryti.
 
Kokias 2 svarbias teritorijas išsirinkome saugoti?

Pakatrės pievos

Pakatrės pievos  – tai Katros upės slėnyje, pačioje Čepkelių raisto pašonėje esanti vieta, ypač mėgta žymaus Lietuvos gamtininko prof. Tado Ivanausko. Tačiau šiandien šis slėnis, kuriame buvo įkurtas ir botaninis-zoologinis draustinis, nebeatrodo taip, kaip prieš 100 metų. Ir tik ties Paramėlio kaimu likusi didesnė atvira aikštelė vis dar išlieka svarbi čia tarpstantiems retiems augalams ir gyvūnams.
 
Šioje aikštelėje pavasariais galima išgirsti nenutrūkstantį perkūno oželių mekenimą, švygždų švilpčiojimus, ilgasnapių vištelių žvygčiojimus, pavienių tetervinų burbuliavimus, kuriems paslaptingu ūkimu ir kreksėjimu pritaria retos varlės – raudonpilvės kūmutės ir medvarlės. Vakarais virš slėnio medžioja retosios balinės pelėdos, o vieną kartą čia buvo stebėtas ir kitas itin retas Lietuvoje sparnuotis – oželis nykštukas. Dar prieš 15 metų buvo girdėti ir stulgiai, tačiau pastaraisiais metais jų nebeaptinkama. Ši vieta džiugina ir botanikus. Čia auga nemažai retų augalų, iš kurių bene gražiausi yra lietuviškomis orchidėjomis vadinamos gegūnės.
 
Kad Pakatrės pievos išliktu prieglobsčiu retiems paukščiams ir augalams, būtina atkurti jos hidrologinį režimą, sutrikdytą melioracijos, ir išpjauti krūmus ir nendrynus.

Pakatrės pievos ties Čepkeliais

Nemuno salos ties Merkine

Nemuno upės suneštos dvi salos jau ne vienerius metus tampa tikra paukščių oaze. Pavasariais galima išgirsti, kaip mažojoje saloje aidi raudonkojo tuliko balsas, mekena perkūno oželiai, cypsi krantiniai tilvikai ir griežia griežlė, bei pamatyti, kaip virš salos tuoktuvinių skrydžių viražus atlieka pempės. Didžiojoje saloje, dar žinomoje Pastraujo vardu, kasmet galima stebėti kone 20 porų didžiųjų ančių ir rudagalvių kryklių. Čia buvo pastebėta ir kurapkų pora.
 
2018 metais didžiojoje saloje buvo išpjauti invaziniai uosialapiai klevai ir beveik 12 ha plotas vėl išvydo saulės šviesą, o mažojoje saloje buvo pašalinti suvešėję krūmai. Dar kitais metais į salas kovoti su uosialapių klevų atžalomis buvo perkeltos 42 škudžių veislės avelės. Ši kone vienintelė istorinė lietuviška avių veislė yra puikiai prisitaikiusi prie Lietuvos lauko sąlygų ir pirmenybę teikia ne dobiliukams, o krūmams ir medžių atžaloms.
 
Visgi norint sudaryti dar geresnes sąlygas šiose salose sparnuočiams perėti, avelių pagalbos neužtenka. Būtina neleisti krūmams vėl išvešėti ir kasmet arba bent jau kas antrus metus, juos išpjauti. Būtent pastarąja veikla Pastraujo saloje su savanoriais užsiėmėme 2020 ir 2021 m. bei ketiname šią priežiūrą kartu su Dzūkijos nacionaliniu parku tęsti ir ateityje.

Nemuno salos ties Merkine ir talkos dalyviai