Lapkričio pradžioje būrys gamtai neabejingų žmonių šturmavo Čepkelių raisto pašonėje plytinčias Pakatrės pievas. Čia vyko tradicinė mūsų talka. Jos metu dar prof. Tado Ivanausko mėgtą ir aprašytą vietą vadavome iš krūmų ir medelių. Šie sparčiai plinta ir trukdo perėti nykstantiems paukščiams, augti į Raudonąją knygą įrašytoms lietuviškoms orchidėjoms ir gyventi retoms medvarlėms.
Kodėl šiai teritorijai reikia priežiūros? Priežastis paprasta – ištisus amžius trukęs darnus gamtos ir žmogaus sugyvenimas, kuomet pievos būdavo šienaujamos ir taip palaikomos atviros, baigėsi. Teritoriją pradėjo glemžtis nepageidaujami medžiai ir krūmai. Negana to, prie slėnio situacijos prastėjimo prisidėjo ir pastarųjų kelių metų sausros bei dėl žmogaus vykdytos melioracijos sutrikdytas hidrologinis režimas. Taigi norint Pakatrės pievas palaikyti atviras ir užmirkusias, būtina pagalba.
Pakatrės pievos
Talka prasidėjo nuo ankstaus ryto. Į ją dalyviai sugužėjo iš įvairių Lietuvos vietų. Kas atvažiavo iš Vilniaus, kas atkeliavo iš Kauno, o kas prisijungė iš Dzūkijos. Iš viso – beveik 50 žmonių. Prieš talką ornitologas Marius Karlonas papasakojo apie Pakatrės pievų gamtinę vertę, apie retas gyvūnų ir augalų rūšis, kurios čia randa namus, ir supažindino su talkos eiga bei saugumo taisyklėmis.
Išklausę instruktažą išsidalinome krūmapjoves, užsidėjome apsauginius šalmus, akinius, įsispyrėme į guminius batus ir patraukėme per mišką į pievas. Čia išsibarstėme po teritoriją ir nieko nelaukę kibome į darbus. Vieni užkūrė krūmapjoves ir pradėjo guldyti ant žemės pušeles, krūmelius ir nendres, o kiti nešioti nupjautas atžalas į krūvas.
Pasiruošimas
Zvimbiant pjūklams, metras po metro skverbėmės į pievų gilumą. Darbas nebuvo iš lengvųjų. Talkininkams teko įveikti pievų kupstus, klampoti per šlapias aukštapelkės prieigas ir ne kartą sumerkti kojas. Bet nuotaikos tai nepagadino. Atokvėpio minutėmis dalis dalyvių net spėjo prisirinkti spanguolių. Pirmųjų šalnų jau palytėtų, bet vis dar skanių.
Gerokai paplušėję keliavome atsipūsti ir papietauti. Mūsų jau laukė ant laužo ruošta perlinė košė, lašinukai su juoda duona, dzūkiška lašinių su česnakais užtepėlė, o prie arbatos – specialiai talkai iškepta grikinė babka.
Darbų pradžia
Pasistiprinę grįžome į pievas ir tęsėme darbus. Popiet dalis grupės persikėlė per Katros upę į gerokai įmirkusią kitą pievų pusę ir toliau mosavo krūmapjovėmis. Kiti gi liko šiapus ir degino krūvas. Viskas – dėl kilnaus tikslo. Kad pavasarį į pievas grįžę paukščiai rastų atvirus plotus, keltų juose tuoktuves, suktų lizdus ir medžiotų.
Iš viso per dieną išvadavome kone 8 hektarus pievų ir tikimės, kad jau šiemet mūsų triūsą įvertins perkūno oželiai, slapukės švygždos, ilgasnapės vištelės, balinės pelėdos, tetervinai, retos mėlyngurklės ir galbūt net globaliai nykstantys stulgiai. O visiems šiems paukščiams paslaptingu ūkimu ir kreksėjimu pritars raudonpilvės kūmutės ir medvarlės.
Darbai į pabaigą
Dėkojame dalyviams, kurie nepabūgo leistis į užmirkusias pievas, mojavo dvidešimčia krūmapjovių, nešė glėbiais atžalas, jas degino ir šypsojosi net prisėmę pilnus batus. Sakome ačiū ir Dzūkijos nacionalinio parko direkcijai, paskolinusiai penkias krūmapjoves, taip pat ornitologams Robertui Akstinui ir Antanui Petraškai už logistinę ir transportavimo pagalbą bei Tadui Gružinskui už drono skrydžius.
Daugiau apie mūsų gamtosaugines veiklas skaitykite čia.
Talkininkai