Jūrinis erelis (lot. Haliaeetus albicilla) – stambiausias Lietuvos plėšrusis paukštis. Atstumas tarp išskleistų sparnų galų siekia net 2,5 m. Stebima erelių pora gyvena Kaišiadorių rajono miškuose netoli Nemuno upės. Pirmąjį erelių lizdą Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai, vykdydami daugiametį monitoringą, aptiko 2013 metais. Per trylika metų pora pakeitė kelis lizdus, o dabartiniame lizde peri nuo 2023 metų. Ši transliacija įrengta bendradarbiaujant su Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologais.
Transliacijos partneris: „Transtira“
SVARBU: kopijuoti ir naudoti transliacijų video ištraukas saviems tikslams be „Ornitostogų“ sutikimo – DRAUDŽIAMA
Medžioklės instinktai: Griebdamas ir nešiodamas šakas, erelis treniruojasi pulti, sugauti ir išlaikyti grobį.
Nagų jėgos lavinimas: Tam, kad sugautų didelę žuvį ar kitą grobį, paukščiui reikalingi itin stiprūs pėdų raumenys.
Lizdo priežiūros pradmenys: Jūriniai ereliai instinktyviai tvarko savo aplinką, perkeldami šakas iš vienos vietos į kitą.
Nagų aštrinimas: Trintis į kietas medžio šakas padeda nuvalyti ir paaštrinti nagų viršūnes.
Jūrinis erelis yra tikras mūsų dangaus valdovas, o jo skvarbus žvilgsnis ir įspūdingi fiziniai duomenys tiesiog gniaužia kvapą. Tas „piktas“ žvilgsnis anatominiu požiūriu atsiranda dėl virš akių esančio išsišovusio kaulinio skliauto, kuris saugo akis nuo saulės spindulių, tačiau suteikia paukščiui neįtikėtinai rūsčią, protingą ir susikaupusią išraišką. Nors šis paukštis sveria iki 6–7 kilogramų, o jo sparnų mostas siekia net iki 2,5 metrų, jo judesiai ir šuoliai link grobio yra stebėtinai tikslūs ir dinamiški.
Unikalūs jūrinio erelio bruožai:
Skvarbus regėjimas: jų akys yra maždaug tokio pat dydžio kaip žmogaus, tačiau mato 4–5 kartus geriau. Jie gali pastebėti žuvį vandens paviršiuje iš kilometro atstumo.
Plėšrūno anatomija: didžiulis, lenktas geltonas snapas ir galingos kojos su aštriais nagais leidžia sugriebti net slidžiausią laimikį.
Efektyvus skrydis: didžiuliai sparnai su giliai iškarpomomis „pirštuotomis“ plunksnų viršūnėmis padeda ereliui lengvai pagauti oro sroves ir sklęsti virš vandens telkinių be didelių pastangų.
Laisvėje ereliai vidutiniškai gyvena apie 20–30 metų, tačiau atskiros rūšys bei paukščiai nelaisvėje gali pasiekti žymiai didesnį amžių. Jų gyvenimo trukmė labai priklauso nuo rūšies ir aplinkos sąlygų.
Paprastasis jūrinis erelis laisvėje vidutiniškai gyvena apie 20 metų. Tačiau Europoje yra užregistruotas rekordininkas, laisvėje išgyvenęs net 42 metus.
Internete (pavyzdžiui, „Facebook“ ar „TikTok“ platformose) dažnai plinta populiarus mitas, kad ereliai gyvena 70 metų, o sulaukę 40 metų turi skausmingai nusilaužti savo snapą ir nagus, kad atgimtų iš naujo. Tai yra biologinė netiesa ir graži metafora – realybėje joks laisvėje gyvenantis erelis nepasiekia 70 metų ribos, o snapo ar nagų praradimas laukinėje gamtoje paukščiui reikštų tiesioginę žūtį nuo bado.
Užaugo puikus erelio patinas,jis tikrai išgyvens