Turo apžvalga. Atrandant Kaukazo gamtos lobius

Vasarą surengėme pirmąjį gamtos stebėjimo turą po Sakartvelą. Keliavome nuo kalnų iki slėnių, nuo alpinių pievų iki stepių. Būtent dėl šios buveinių įvairovės Kaukazo regionas priskiriamas vienai iš 25 biologiškai turtingiausių pasaulio sausumos ekosistemų. Mūsų tikslas buvo pamatyti įspūdingiausius šio krašto gamtos lobius.

Jau renkame grupę į 2026 metų turą gegužės 31 – birželio 10 dienomis

1 diena: nuo Tbilisio iki David Garedži

Pirmąją dieną neskubėjome iš Tbilisio, į kurį atskridome. Ryte pasivaikščiojome Kura upės pakrantėmis ir pasigrožėjome čia perinčiais ir besimaitinančiais paukščiais. Buvo puiki įžanga į laukiančius nuotykius: matėme naktikovus, mažuosius baltuosius garnius, ibiškuosius garnius.

Vėliau patraukėme į Kojori apylinkes, kurios driekiasi visai šalia sostinės. Čia mūsų laukė pirmosios įdomybės – rusvakrūtis bukutis, kaukazinė pečialinda ir grobį nešantis mažasis erelis rėksnys. Pasidžiaugėm ir traukėm toliau – į Ponichalos miško parką, o iš jo – į nuostabų David Garedži vienuolyną. Parke labiausiai norėjome pamatyti sirinius genius, kurie Lietuvoje negyvena, ir, laimei, mums pasisekė. Jų čia buvo daugiausiai. Ausis maloniai glostė ir volungių balsai. Išgirdome net apuokėlį!

Kura upės pakrantė ir David Garedži vienuolynas

O štai vienuolyno apylinkėse pasitiko plėšriųjų paukščių įvairovė. Danguje ratus suko kilnieji ereliai, grobio dairėsi palšieji grifai, jiems kompaniją palaikė tamsieji grifai, savo medžioklės plotus apžiūrinėjo egiptinis maitvanagis ir akiratyje pasirodė net du gyvatėdžiai.
 
Kai pakilome dar aukščiau į kalvas, prasidėjo stepės. Čia sutikome dvi Lietuvoje neperinčias vieversių rūšis – didžiuosius trumpapirščius vieversius ir paprastuosius stepinius vieversius. Netrūko ir kitų smulkiųjų paukščių – ispaninių kūltupių, juodagalvių ir pilkųjų startų. Išvydome ir mažąjį purplelį, būrelį rožinių varnėnų ir stebėjome, kaip ant akmenų šildėsi driežai agamos, o pavėsyje ilsėjosi stepinis vėžlys.

Mažasis purplelis (Alexander Rukhaia nuotrauka) ir stepinis vėžlys

2 diena: maloni Lagodechio vėsa

Šią dieną tyrinėjome Sakartvelo šiaurės rytuose plytinčio įstabaus grožio Lagodechio nacionalinio parko gamtos turtus. Šis nacionalinis parkas labai skiriasi nuo likusios Rytų Kachetijos dalies. Pastarojoje – vien karštos lygumų dulkės, o čia – maloni miško žaluma ir vėsa.

Parko teritorijoje keliavome senu mišku iki kalnų upės ir atgal, o vėliau aplankėme Šventojo Elijo vienuolyną.

Didžiausiais dienos atradimais buvo rudosios urvinės antys, akmenžvirblis, įspūdingas akmeninis strazdas, stepinis suopis ir... už mūsiškę kiek didesnė kaukazinė voverė.

Šv. Elijos vienuolynas ir mėlynasis akmeninis strazdas (Alexander Rukhaia nuotrauka)

3 diena: kaukazinio fazano paieškos ir Erelių tarpeklis

Trečią dieną pasiekėme Dedoplisckaro miestelį. Čia praleidome tris dienas. Miestelis įsikūręs netoli Chachunos gamtinio rezervato, bet į pastarąjį, deja, dar negalėjome patekti, nes vakare ir naktį lijo, o po lietaus keliai tampa nepravažiuojamai. Ratai apsivelia šviesiu moliu ir viskas – nė iš kelio.

Todėl šią dieną mūsų tikslas buvo pamatyti kaukazinį fazaną. Jo ieškant teko truputį paklajoti ir štai – pagaliau! – iš už krūmų pasirodė fazano galva, o po kelių sekundžių – ir visas paukštis.

 Juodagalvė starta ir bitininkas (Alexander Rukhaia nuotrauka)

Tose pačiose vietose matėme ir juodakaktę medšarkę, gėrėjomės juodagalvėmis startomis, matėme, kaip į uoksą tuopoje landžioja kukučiai, šalia jų tupinėja volungės patinukas ir patelė bei visomis spalvomis margavo bitininkai. Pastaruosius išvydome ir pavažiavę kiek toliau. Visą koloniją upelio šlaite! Saulės apšviesti paukščiai skraidė į visas puses lyg margi drugeliai.

Sklandantys gyvatėdžiai ir tupintis gyvatėdis (Alexander Rukhaia nuotrauka)

Keliaudami danguje pastebėjome gyvatėdžių porą, pasigavęs peliuką į artimiausią miško juostą nuskrido mažasis erelis rėksnys, o nusileidę į lygumą ir pasiekę netoli Azerbaidžano sienos plytintį apleistą aerodromą, stebėjome pelėsakalius, žalvarnius, ispaninius žvirblius ir labai daug šarkų bei jų lizdų.
 
Lydintis vietinis gidas Alexas pasakojo, kad šioje vietoje laikosi ir peri liepsnotosios pelėdos, bet dieną, aišku, jų nematėme. Bet užtat į valias prisižiūrėjome ant apleistų angarų tupinčių pelėdikių.

Apleista karinė bazė ir pelėdikė (Alexander Rukhaia nuotrauka)

Toliau kelias vedė į Erelių tarpeklį Vašlovanio nacionaliniame parke. Vieta išties įspūdinga. Dangų remiančių uolų plyšiuose peri palšieji grifai, matėme juodąjį gandrą, stovintį šalia uolos kyšulyje sukrauto lizdo, išvydome sakalą keleivį ir sutikome du egiptinius matvanagius. O žengiant tarpekliu, lydėjo kalninė starta, mėlynasis akmeninis strazdas ir rudagalvė medšarkė. Puiki ir gausi paukščiais diena!

Kalninė starta ir rudagalvė medšarkė (Alexander Rukhaia nuotrauka)

4 diena: Chachunos rezervato paukščiai

Dievai buvo palankūs. Išsigiedrijo, pradžiuvo ir pagaliau galėjome vykti į Chachunos gamtinį rezervatą. Pakeliui sustojome žaliose kalvose. Ant pakelės kalvelių, nusėtų urveliais, tai vienur, tai kitur stiebėsi pelėdikės ir palšieji kūltupiai. Vandens telkinuke plaukiojo laukiai, kuoduotosios antys, ausuotieji ir mažieji kragai, danguje ratus suko karališkųjų erelių šeima ir stepinis suopis.

Kraštovaizdis keitėsi, oras vis labiau kaito, kol pagaliau pasiekėme Chachuną. Netoli Mta Dali vandens rezervuaro atsivėsinome gaiviame vandenyje ir likome papietauti. Neilgai trukus išvydome sirinį genį, praskrido armėninis kiras, atsigerti rezervuaro vandens atskrido paprastieji purpleliai. Po pertraukėlės pajudėjome prie užtvankos. Šį statinį, kaip pasakojo Alexas, ypač mėgsta reti stepiniai pelėsakaliai, jie čia peri. Pavyko juos pamatyti ir mums.

Chachunos gamtinis rezervatas ir karališkasis erelis (Alexander Rukhaia nuotraukos)

Kitame rezervuaro krante patekome į sausą išdžiūvusią stepę su pavieniais krūmeliais. Po lietaus čia neišvažiuotume, o dabar galėjome lengvai judėti. Išvydome, kaip ant smiltakmenio uolų šildėsi kaukazinės agamos, o iš ant uolos nusilipdyto mažo molinio „uoksiuko“ galvą iškišo kaukazinis bukutis.

Oras darėsi vis kaitresnis, todėl pajudėjome aukštesnių uolų link. Čia mūsų laukė staigmena – du taurieji sakalai. Šie įspūdingi paukščiai Sakartvele reti. Šalyje peri vos kelios poros.

Paprastasis kūltupys (Alexander Rukhaia nuotrauka). Stebint taurųjį sakalą

Kai karštis aprimo, jau vakarėjant, leidomės ieškoti juodųjų frankolinų. Pirmi du sustojimai nieko gero nežadėjo. Frankolinus girdėjome, bet nė vieno nematėme. Ir kai nebetekome vilties, staiga pasirodė vienas paukštis. Užskrido ant medinio stulpo ir džiugino savo garsia giesme.
 
Grįžome jau sutemus, pakeliui klausydamiesi lėlių kurkimo. O nakvynės vietoje girdėjome, kaip švilpauja paslaptingasis apuokėlis.

Juodasis frankolinas (Alexander Rukhaia nuotraukos)

5 diena: akims – spalvingi paukščiai, skrandžiams – kartvelų šašlykai

Su orais nepasiginčysi. Naktį vėl smarkiai lijo, todėl leistis toliau tyrinėti Vašlovanio parko negalėjome. Keliai tapo nepravažiuojami. Bet ne bėda. Sakartvele visur yra ką pamatyti. Nusprendėme atidžiau pasižvalgyti po Chiraki dirbamus laukus.
 
Durpyninio juodžemio keliukai nebuvo patys patogiausi, bet kažkaip išvinguriavome. Vis stabtelėdavome tai į stepinį suopį pažiūrėti, tai pelėdikės nufotografuoti, tai sklandančiu gyvatėdžiu pasigrožėti.

Mažasis apuokas ir jo stebėtojai

Kitame taške – apleistame Kasristskali kaimelyje – spalvomis akis džiugino žalvarniai, bitininkai ir kukučiai, o dar kitame kaimelyje tuščius skrandžius pamalonino svetingų kartvelų kepti naminiai šašlykai.
 
Vakarop dar užkilome į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivėrė visa slėnyje plytinti lyguma. Grįžę į nakvynės miestelį dar bandėme ieškoti apuokėlio, bet taip ir nepamatėme. Užtat radome du mažuosius apuokus!

6 diena: pasimatymas su avėdra

Atsisveikinome su nuoširdžiais šeimininkais Dedoplicskaro mieste ir pajudėjome šiaurės Kaukazo kalnų link. Trumpam sustojome paslaptingoje vietoje – prie mažos, krūmais ir aukšta žole apaugusios koplytėlės. Alexas sakė, kad čia turėtų dienoti liepsnotosios pelėdos. Deja, šių pelėdų nematėme, bet koplytėlėje radome daug šių paukščių buvimo ženklų –  plunksnų, atrajų. O vienai turo dalyvei net pavyko pamatyti sienos nišoje iš lauko pusės dienojantį apuokėlį.

Pravažiavome Telavį, pagrindinį Kacheti regiono miestą, aplankėme dabar atnaujinamą garsų Alaverdi vienuolyną, kur, sako, gyvena kita liepsnotųjų pelėdų pora, bet pamatyti jas dieną yra misija neįmanoma, todėl traukėme toliau. Vaizdai keitėsi, nes artėjome prie kalnų. Kelias pradėjo bėgti prieškalnėmis. Serpantinais tai kilome, tai leidomės, kol prieš akis atsivėrė slėnyje banguojanti baltų ramunių pieva – kerintis reginys.

Ramunių pieva pakeliui prie Kazbeko kalno

Atvykę į Stepancmindos miestelį, įsikūrėme ir iš karto kilome į Kuro tarpeklį pasidairyti paukščių. Diena buvo saulėta, bet vėjuota. Kalnai spindėjo visomis spalvomis: prieš akis driekėsi tai snieguotos viršūnės, tai pilkai juosvos uolos ir akmenys, tai žalios keteros, o kitoje pusėje didingai stiebėsi aukščiausias Kaukaze – Kazbeko – kalnas.

Aplinkui skraidė ir giedojo vandeniniai kalviukai, triukšmavo alpinės kuosos ir kalninės varnos, prieš akis prasklendė keli palšieji grifai, o aukštai danguje plasnojo pelėsakalis ir paprastasis suopis.

Avėdra ir karališkasis svilikėlis (Alexander Rukhaia nuotraukos)

O kur avėdros?! Buvo ir jos. Iš pradžių išvydome tik kraštovaizdžiu slenkantį šešėlį, o tada prieš akis išnėrė ir pats paukštis. Avėdra prasklendė beveik virš mūsų galvų. Galėjome pamatyti jos spalvas, galingus sparnus, ilgą pleišto formos uodegą ir net rūstų žvilgsnį. Įspūdingas paukštis suko ratus, ieškojo grobio (kaulų), o tada išnyko mums iš akių. Taip pat greitai, kaip ir pasirodė.
 
Visą šį laiką kalno šlaituose dairėmės ir ularų – beveik kalakuto dydžio stambių vištinių paukščių. Jų nepamatėme, bet pavyko išgirsti. Dienos pabaigoje mums pasirodyti atskrido ir kita endeminė rūšis – karališkasis svilikėlis, o vakare nešienautoje mažytėje mūsų gyvenamo namo kiemo pievelėje be perstojo kreksėjo griežlės patinukas.

7 diena: pas kaukazinius tetervinus

Anksti rytą vykome šalia Stepancmindos ieškoti kalno šlaitų pievose vaikštančių kaukazinių tetervinų – dar vienos endeminės rūšies. Rytas buvo šaltokas, apsirengėme viską, ką turėjome šiltesnio, ir leidomės į kelionę. Nors pašalome, bet du patinus vis tiek pamatėme. Jie vaikščiojo vienas šalia kito, burbuliavo, bet tuoktuvių šokių nerengė.

Kalnuose stebime kaukazinius tetervinus 

Kalnuose taip pat išgirdome švipčiojant raudongalves sniegenas, kaukazines ir pilkąsias pečialindas, čivylį, o po pusryčių stebėjome baltagurklį strazdą, renkantį vikšrus ir bandantį kuo daugiau jų apžioti snapu – matyt, nešė maistą jaunikliams.

Po pietų prie sraunios Tereko upės pakrantės matėme kalninę kielę ir du krantinius tilvikus, o kalno papėdės šaltalankių krūmynuose stebėjome raibąją ir kaukazinę pečialindas.

Į pavakarę ir vėl tikrinome Kuro tarpeklio šlaitus. Norėjome išvysti ularus, bet nesirodė. Užtat aptikome net du kalninius keklikus, o aukštai kalnų pievelėje pasigrožėjome būreliu rytų Kaukazo turų – ožkomis didžiuliais riestais ragais.

Gidas Saulis Skuja ir kalnų pagalbininkas

8 diena: žygis kalnuose

Visą dieną praleidome kalnuose. Pirmiausia atvažiavome iki Gergečio Šv. Trejybės cerkvės. Čia leidomės į žygį. Su kiekvienu žingsniu vaizdai darėsi vis įspūdingesni, o paukščių vis daugiau. Mus pasitiko kalninės varnos, žemaūgiuose berželiuose švilpavo raudongalvės sniegenos, pievoje tupinėjo vandeniniai kalviukai, nustebino arti mūsų praskridęs tamsusis grifas.

Pamažu artėjome prie numatytos apžvalgos vietos – aukščiausio dienos taško beveik 3 km aukštyje. Čia pamatėme alpines kuosas, net kelis raguotuosius vieversius ir vieną alpinį erškėtžvirblį. Bet daugiausiai džiaugsmo suteikė didžioji raudongalvė sniegena – tikra Kaukazo puošmena ir retenybė.

Orchidėja ir geltonsnapis čivylis

Keliaujant atgal gėrėjomės nematytų žydinčių augalų įvairove – kalniniais rododendrais, įvairaus dydžio raktažolėmis pelenėlėmis ir ypač gražiomis orchidėjomis. Leidžiantis mūsų laukė laisvai besiganantys įvairių spalvų arkliai, paprastieji kūltupiai ir neramus baltagurklio strazdo patinukas.
 
Visi sėkmingai sugrįžome, susėdome prie vakarienės stalo, nukrauto vietiniais patiekalais, ir dar ilgai dalinomės turo įspūdžiais.

9 diena: ekskursija po Tbilisį

Paskutinės dienos rytą pagaliau vainikavo ir ularas! Šį nuostabų edeminės rūšies paukštį pavyko pamatyti aukštai kalnuose, vaikštantį šlaitu. Pilni pakilios nuotaikos patraukėme Tbilisio link. Pakeliui dar spėjome aplankyti senąją Sakartvelo sostinę Mcchetą. Vienas svarbiausių Mcchetos paminklų yra XI a. pr. Kr. Sveticchovelio katedra, užsukome į ją pasižvalgyti iš vidaus. O pasiekę Tbilisį leidomės į poros valandų ekskursiją po nuostabaus grožio senamiestį. Maloniai nuvargę susėdome paskutinei vakarienei. Skanavome kartvelų virtuvės skanumynais, aptarėme įsimintiniausias turo akimirkas, lankytas vietas, patirtus nuotykius, matytus paukščius, girdėtas giesmes ir kartu vieningai sutarėm – Sakartvelas pranoko visus lūkesčius.

Mcchetos tvirtovės ir paskutinė vakarienė