Pirmiesiems metams grandiozinių planų nenusimatom, tačiau kartais ir nedidelės pastangos nukreiptos į tikslingą teritoriją gali padaryti teigiamus pokyčius. Todėl 2019-2020 metų žiemą planuojame tvarkyti Čepkelių gamtinio rezervato pašonėje esantį Katros upės botaninį-zoologinį draustinį. Žymiausio Lietuvos gamtininko prof. Tado Ivanausko išvaikščiotas ir numylėtas Katros upės slėnis šiandieną jau nebeatrodo taip kaip prieš 100 metų. Tuomet jame ir gretimose Dubičių šlapiose pievose veisėsi aibė retų tilvikinių paukščių, tokių kaip griciukai, stulgiai, raudonkojai tulikai, gaidukai. Vėliau, sugriuvus ant vienos gražiausių Pietų Lietuvos upių – Ūlos – pastatytai užtvankai, ši srauni upė prasigriaužė ir pasigrobė dalį Katros upės baseino.
Prie slėnio išsausėjimo reikšmingai prisidėjo ir sovietmečiu Dubičių šlapiose pievose vykdyta melioracija. Šiandien Katros upė unikali Lietuvoje, kadangi ji teka į abi puses! Iš Čepkelių raisto besiveržiantis vanduo ties Katros kaimu pradeda tekėti į vakarus ir į rytus, kai tuo tarpu dar prieš šimtą metų šio fenomeno nebuvo ir dabartinio Katros botaninio-zoologinio draustinio vietoje slūgsojo platus pelkėtas slėnis. Netekęs dalies vandens, slėnis netruko apaugti krūmais, medžiais ir nendrynais.
Tik ties Paramėlio kaimu liko didesnė atvira aikštelė, kuri dar ir šiandien svarbi čia tarpstantiems retiems augalas ir gyvūnams. Balandžio – birželio mėnesiais slėnio pievose girdimas nenutrūkstantis perkūno oželių mekenimas, švygždų švilpčiojimai, ilgasnapių vištelių žvygčiojimai, pavienių tetervinų burbuliavimas, kuriam nuolatos paslaptingu ūkimu ir kreksėjimu pritaria retos varlės – raudonpilvės kūmutės ir medvarlės. Virš slėnio vakarais medžioja retosios balinės pelėdos, o vieną kartą stebėtas ir kitas itin retas Lietuvoje sparnuotis – oželis nykštukas. Dar prieš 10 metų šioje pievoje buvo girdėti ir stulgiai, tačiau pastaraisiais metais jų nebeaptinkama. Birželio mėnesį botaninis-zoologinis draustinis džiugina ir botanikų akis – čia sutinkama nemaža retų augalų įvairovė, kurių bene gražiausi – lietuviškomis orchidėjomis vadinamos gegūnės.
Tačiau ši, slaptinga ir unikali teritorija reikalauja pastovios priežiūros, kurią jau eilę metų vykdo Lietuvos ornitologų draugija ir Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai. Šiuo metu botaninio – zoologinio draustinio būklė vėl pradėjo prastėti – atviri plotai užauga nendrynais ir krūmokšniais, kurių vengia anksčiau minėti retieji paukščiai ir augalai. Todėl jau šią žiemą iš pirmųjų surinktų lėšų planuojame organizuoti talką ir bendromis jėgomis išpjauti nendrynus bei krūmokšnius, taip padovanojant retiems sparnuočiams vėl tinkamą buveinę veistis ir klestėti šiame Lietuvos – Baltarusijos pasienyje. Darom kartu?